Belaukiant sniego

Žiema kažko vis neskuba —
anapus slenksčio,
o šiapus rudenys,
pajuodę, purvini,
priklaupti reikia,
dangui nusilenkti,
baltumo mūsų žvilgsniai alkani.
Ir mes šitam rudens gedėjime
ne dviese
po vieną tarp dangaus ir žemės,
ir žvaigždžių,
ir sieną man baugu
delnais ir lūpomis paliesti,
o dangų abitu nakties
aprengt geidžiu.
Tegu nustoja ilgesys
riedėt bedugnėn,
te nepaliauja marių vilnys
šaukt krantus,
tegu užlieja viską
dieviškos padangių ugnys,
tegu nors snaigėms krintant
mūsų mintys bus kartu.