Moteris

Aš dažnai rašau tau laiškus
Į kuriuos neatsakai įsisupusi į vyro glėbį
Didelį šiltą
Kaip kirmėlė rudens skiautėj
Viena tų kur sapnuoja pavasarius
Erdvius gėlėtus nors tau tai tik tatuiruotės
Ant vis blunkančio kūno
Atsimenu kaip kartą atėjai pas mane vėl
Pražydusi vėl ieškanti
Vėl nusitraukusi juodąjį raištį nuo savo
Skylančio veido
Rodydama dūžtančias akis
Jose dar buvo paukštis žemė
Moteris medžių strampų miške ieškanti
Pražydusios šakos

Ant Ararato viršūnės tu rinkai suskilusias
Kriaukles klausydama Nojaus potvynio vandenų
Tikėdama, kad jie vėlei ateis
Ir pasims tave
Ir grąžins sau