Svajonė prasmegti Tavy

Kaip aš norėčiau bent akimirkai užlipt į sceną,
Pajaust parketo girgždesį sau po padu,
Įkvėpt tos didelės erdvės gilumo
Ir pasakyt į tylą: čia vėl aš, ateinu!

Ir noriu dar nors kart pajusti jaudulį delnuos
Ir vis kaskart kaip pirmą,
Su nuostaba pažvelgt į Juos -
Be išraiškos ar žavesio sėdinčius kampuos.

Ir net per ryškią šviesą į akis
Kas sykį stengiuos išskaityt
Palaimos nors krislelį akyse
Čia sėdinčių ir siurbiančių mane.

Taip pasiilgau tų liūdnų grimasų!
Su retkarčiais prabėgančiu šypsniu,
Kai elgeta aš būnu ir popkultūros asu
Ar net kaip būnu žmogumi visų.

Kažkas man sako: „ko tu tyli? “ ... tyli...
O aš svajoju kaip dar kart,
Išplėšt save iš kasdienybės liūno
Ir vėl iš naujo TEN prasmegt.