Tiek daug vilties,
atėjusios dienos rėmuos,
kai pabunda naktis,
išklausiusi mūsų maldas.
Išdavę kitus,
save garbinti imam.
Keliam save -
nepasiekiam...
Nelieka draugų:
kalbam su kambario sienom,
pabyra jausmai,
lyg garstyčios grudai
prieš rytmečio vėją.
Ir būna skaudu,
kai pjaunam, ką patys pasėjom...
Nesu didelis tiesioginio emocijų ar minčių aprašymo poezijos gerbėjas, man labiau patinka subtilios metaforos. Manau, kad kaip tik jos paverčia tekstą poezija.
Šiame eilėraštyje tiesioginiai vaizdai permaišyti su metaforom, gal dėl to įspūdis dvejopas - ir patiko, ir truputį ne.
Išskirčiau štai šitą (kiek pataisiau):
pabyra jausmai
lyg garstyčių grūdai
prieš rytmečio vėją.
Nors pagrįsti, kodėl "rytmečio", pats sau nesugebėjau, bet kažkaip suskambėjo :)
diskusinė tema.Yra žmonių visokių,bet kaip teigia autorė,tie kurie aukštai save kelia, kitus išduoda -žemai sėda ,,pjauna ką pasėję"
O Jūsų ,,grudai" reikalauja brūkšnio(grūdai)
Darbas patiko/
Graži metafora- diena įrėminta. Mes įrėminame ne tik save, bet dar ir kitą ( -us). Viskas labai prasminga, manau, kiekvienas šį jūsų kūrinėlį supras ir įvertins pagal savo suvokimą. Sutinku su vertinumu.
tai nepjaukit, palikit trąšai, sueis už trąšą tiems, kurie džiaugiasi tuo ką pasėjo...
matote, nusiskausminkite, juk nėr to blogo, kuris neišeitų į gerą, kažkas pasižiūrės,ir nedarys taip kaip darė tie,kurie darė, paskui dar turėjo laiko gailėtis, neįžvelgdami net tame savo daryme jokios gilesnės prasmės...
tuštokas, nuspėjamas,banalus ir nėr gilus.
o raiškoje patiko:
BARSTOS jausmai,
garstyčios grudaiS
prieš rytmečio vėją.
Šnekoriau, jau antrasyk pastebiu, kad vis "jauniems to nesuprasti...", ot ir klystat! Ir kaimo takučių tie jauni gali ilgėtis, ir liūdesį žino. Žino žino :)
O eilėraštis teisingas, bet dėl to geros išimtys tik dar brangesnės ir šviesesnės. Labai patiko:
Aktuali tema paliesta. Jauniems to nesuprasti. Kalbu apie mintį.Turiu gyvų pavyzdžių kuomet kažkada buvusiems(save išsikėlusiems kaip š ant šakių) žmonės senatvėje ne tik rankos nepaduoda, bet net nusisuka. 5