Vaikšto po Dievą

Pailsėkite, mažos virgulės.
Tūkstančiai metų prie darbo.
Bet suprasti lig šiol neišmokau:
Kažkas rykštei įkvepia dvasią,
O antai, kiek Adomo sūnų – dukterų,
Vaikšto po Dievą ir sako:
N e m a t a u,   n e r a n d u.

Eina rykštė vandens paieškoti,
Eina aukso surasti...

Į save įsižiūriu —
Auga kūnas, kad dulkė sotesnė,
O vėjeliui papūtus,
Gesta žvakės liepsna.
Vargas tiems, kas išeina negrįžti
Su tokia trupinėlio šviesa.
Tačiau  jei reikėtų sakyti:
N e t i k ė k i t e,   ž m o n ė s —
Šitoks  žygdarbis man per sunkus.
Įsisiurbęs akim į Visatą,
Regis, kraują Dzievulio geriu,
Ir baisu pripažinti:
K a i p    e r k ė.

... Oi daugel Adomo sūnų – dukterų,
vaikšto po Dievą ir sako:
n e m a t a u,   n e r a n d u.