Dvasiai rogių nereikia

Ak, geneli,  geny
Išties kaip pasaulis esi —
Ir margas, ir su vyno taure,
ir darbo nevengi.
Pasirūpinęs pats savimi
Nemoki užmiršti kitų.
Štai ir aš panorėjau su tamsta išgerti...
Aš žinau ta mažytį lašelį būties,
Kur ateinam pabūti jaunais
Ir beržai ten,
Atokaitoj saulės,
Jos vyno prilaiko.
Nesvarbu, kad žiema.
Dvasiai rogių nereikia.
Nors ir margas esi
Tačiau, regisi, dar nežinai, 
Kaip galingai užauga beržai,
Kai dairais prisiminti.
Ėgi, mielas, plasnoki į ten
Kur Leonardas paglosto gimtinės berželį.
Ne jaunas jau, ne.
Krenta raidės nuo delno
Į molio ąstį ir gieda, ir gieda
Kartu su sula.
Ak, geneli, geny,
Kiek gražiausių stebuklų
Iš žodžio išgauti gali.

Pirmąjį sulos ąsotį aš išgėriau savo gimtinėje — mažyčiame Dumdravos kaimelyje. Primerkiau į sulą žibučių, kad toji kvepėtų  žiedais. /Leonardas Grudzinskas/

Ar girdi?
Ir neužgęsta atmintis
Neapželia nelyg žole kapai.
Pavasaris dar nearti.
Betgi sakiau:
Žinau tą mažytį lašelį būties,
Kur ateinam pabūti jaunais.
Ir beržai ten
Saulės vyno prilaiko.