Atleiskite, prašau

Kiti pasako — liūdnas aš,
pavaikščiojęs po savo dalią,
tačiau man neatrodo taip —
sugniaužęs akmenį į saują
laikau kaip įžadą,
kad moku kautis.
Ir baimė aplenkia mane,
kuomet ūmi sekundė atsiranda,
kuomet ne laikas klaust – kodėl?
Akmuo pakyla vieversiu į dangų
ir Marselietę giedam.

Net nežinau,
kodėl man priekaištai tokie?
O jeigu kas nežinot, kad akmuo
prie kritusių kovoj liūdėti moka —
atleiskite, prašau...