rašyk.lt: Kūriniai / Pupa Rainoji / Kartais reikia

Kartais reikia žodžių tyloje,
Kai vienatvė spengia, įsiskausta.
Kad paklaustų, guodžiančia ranka
Liūdną sielą viltimi apsiaustų.

Kartais reikia meilės tyloje,
Kai vien akys kalba, rankos, lūpos,
Kai žiedai pražysta širdyje,
O glamonės užliūliuoja, supa...

Kartais – ir jautrumo tyloje,
Kai sužeisti kitą žmogų bando.
Jis lyg paukštis blaškosi narve
Ir išsprukti kaip iš jo neranda.

Kartais reik` ramybės tyloje,
Kad mintis atklydusi priglustų,
Kad spindėtų eilėse rasa,
O žmogus vaivorykštę pajustų.

Dievo reikia visad tyloje...

Blogas komentaras Rodyti?

2015-01-09 20:53

Laima Petrutė

klaikiai saldu

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2014-12-12 08:37

herbera

gal Dievas su mumis tyloje ar Dievas ateina tik tyloje - taip rašyčiau pabaigoje

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2014-12-11 13:22

Rasakila53

Tiesa Dievo visur reikia.Patiko.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2014-12-11 11:03

TomKomPotas

viltys meilės rasos tylos iki skausmo panešiotos. nuoširdu, bet 2

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2014-12-11 00:02

gunta

kada širdis užgauta, sužeista - tada
(jei jau labai sureikšmini: "mane juk išdavė" tada)
gal ir reikia paguodos žodžio ar tylos
ania? kai pats nesugebi to skausmo prigimties pažinti.

kuo daugiau reikšminsi save, tuo bus skaudžiau;
užgavo, baik tu, juk neapkaltino tavęs pavyzdžiui:

"per tave išžudė mūsų vaikučius,
nebūtum gimusi - gyvi dabar
taikoj gyvenimą mylėtumėm:
palas ant vėjo džiautumėm,
po vyšniom žydinčiomis
tyloje,
bitelėms švelniai
dūzgčiojant
šnabždėtumėm šnabždėtumėm
anūkams miegant,
šnekučiuotumėm pašnibždomis
kad neprižadint jų gyvų
pavasarį - po saule..."

kai jaučiasi herojus, kad nusipelno paguodos, kad su juo kažkas atsitiko tragiško, ir jam reikia palaikymo,
tegul prisimena Kristų (jis ne mano dvasios mokytojas, o jūsų, gi krikščioniai esate, tokį turtą turite... juk Kristus viską jau atidavė, pasiimkite...) - jam skauda buvo,jis žmogus buvo,
ir gal, šiek tiek, jam (eilėraštyje lyriniam herojui) paaiškės (paaiškėtų) jo dvasioj vienišumo sopulingo prigimtis.
o išaiškės (paaiškėtų) , žiūrėk, kiek darbo dirbt su sopuliais tais - ir nėra laiko laukt, gal sopulį kas išlaižys... juk baigsis tas gyvenimas - ne amžinas, taip ir numirsi neišsprendęs savo (tik tau skirtų) dvasinių uždavinių...
vis sakot "kristus nuėjo savo kelią - nešė savo kryžių" na, taip; kiekvienas turi savo dvasinius uždavinius-savo kryžių gali sakyti; o gyvenimas baigsis, ir kitame gimsi vėl toje pačioje vietoje, su tuo pačiu kryžiumi...
--------
ne - šitas ne; nei raiška nei mintimis; (nesubrandintas - neišsprogdintas toks.)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas