Motinystė (juodraštis)

Kėliausi anksti. Languose žiojėjusi tamsi erdvė ėmė pilkėti. Kamine dunkstelėjęs sudejavo žiemos vėjas. Lyg į narvą įkliuvęs žvėris, jis ėmė blaškytis ir stūgauti klaikiu laukiniu balsu. Žvilgtelėjau pro virtuvės langą: lauke įsisiautėjo pūga, kaip miltus sijodama ir per laukus vilnimis nešdama sniegą. Atrodė, kad dangus maišosi su žeme.
Klebtelėjo durys – kažkas ateina. Gal man pasigirdo, bet sumečiau patikrinti. Išėjusi į prieangį ir jas virstelėjusi, pamačiau sniege du juodus kamuoliukus. Kol įsižiūrėjau iš ryškios šviesos išėjusi į prieblandą, juodai balta kaimyno katė sliuogtelėjo su dar vienu tokiu pat juodu kamuoliuku ir padėjo jį šalia tų dviejų. Pakėlusi į mane protingas žalias akis, ėmė kniaukti – prašytis, kad įleisčiau su vaikais į šiltą gryčią. Supratau – atkraustė pas mane visą šeimyną. Ką gi, įleidau svečius į virtuvę. Katė tuojau sukėlė vaikus į ant žemės stovėjusį krepšį, o aš supratingai įtiesiau seną vilnonį skudurą, kad būtų minkščiau. Ji prasiyrė tarp pūkuotų kamuoliukų ir išsitiesusi ėmė laižyti mažylius. Šie snukučiais niurkė motinos pilvą – darnus murkimas sklido iš krepšio. Va kaip reikia globoti savo vaikus... Kad taip žmonės…

Stebėjausi, kas išvijo katę su vaikais per tokią pūgą? Kokia grėsmė skubino palikti dažnai išgėrinėjantį kaimyną? Atsakymo ilgai laukti neteko…
Po pietų aprimus pūgai, lauke išgirdau žingsnius ir kojų dunksėjimą prieangyje. Katė vieną po kito čiupo kačiukus ir nutempė juos į angą po pečiumi, kur laikiau malkas. Nesuvokiau, kas čia darosi. Kaip katė suprato, kad ateina jos šeimininkas ir kodėl šoko slėpti savo vaikų?
Nuo kaimyno tvoskė karčiama. Paraudusios akys ir apšepę skruostai liudijo nuo pilstuko išpurtusį gyvenimą.
– Ar nematei, kaimynėl, mano katės? – raukstydamasis paklausė. – Šiom dienom turėjo kačiuotis, reikėtų pasekti...
– Ar vaikus nudaigoti susiruošei? – nenorom klausiau.
– O ką daryti? Taigi svarstėm su Stasiuku… Karvė užtrūkusi… Pats neturiu ko valgyti, dar kačių fermą reiks šerti…
– Neturi širdies…
– Globos namų steigti nesiruošiu…
Nutylėjau… Kaimynas apsisukęs išėjo… Po gero pusvalandžio išlindo ir katė. Vėl susinešusi į krepšį savo vaikus, tęsė motinystės pareigas prausdama ir žindydama savo mažylius…

Po savaitės kitos kačiukai paaugo ir, uostinėdami virtuvės pakraščius, kėblinėjo po gryčią. Kai norėdavo ėsti, žiūrėdavo didelėmis nekaltomis akimis ir garsiai kniaukdavo… Tuoj suskubdavo motina ir parvirtusi ant šono maitino nepasotinamus ėdrūnus.

Vieną pavakarę kaimyną išvydau veriantį duris ir žengiantį per slenkstį. Ramiai su vaikais gulėjusi katė iššoko iš krepšio ir pasišiaušusi aršiai žiūrėjo į šeimininką lyg pasiruošusi gintis ar ginti vaikus. Girtuoklėlis gal neatlaikęs jos žvilgsnio, nuslinko į virtuvės gilumą ir klestelėjo ant suolo.
– Tai priglaudei? Gal nuomos už krepšį paprašysi?
– Negi gaila vietos…
– Kad tave velniai su tais katinais… Suaugę grįš namo, iš kur pieno imsiu...
– Nesiširdyk, ubagais neišeisi… Girto žiurkės neapgriauš…
                                                                                 
                                                                                  2003