Kalbėsiu daug

... O kelias gražus
Virpa po sielą, po širdį
Kaip tėvo smuiko styga,
Neišmokus natų.
Tokį kelią ir kurčias girdi
Kaip giesmeles vieversių...
Aš kalbėsiu dar daug
Net ir tylą kaip giesmę sudėjęs į žodį,
Išsitiesęs  per laiką šimtamečio keliu
Net tuomet, kai atrodys, kad
Paklydęs  kažkur...
Betgi —  ne.

Su Leonardu beržo sulą geriu,
Pakvėpintą žibuoklių žiedais,
Ir atsiminti smagu,
Kad nors mūsų jau pilnas dangus,
Bet ir žemėje dar nemažai.
Susiėję kartu,
Du karus ant pečių
Savo amžiumi laikom.
Jeigu trečiasis toks bus,
Kaip pasauliniai tie,
Tai lazdas atiduosime kryžiams sunerti,
Nespėję prisegti dzievulių prie jų.

Leonardai, tyli?
Nemanau, kad ir tokios dalios
Nusipelnėm sulaukti.
Nes antraip,
Tiek  prisamstę sulos,
Saulės vyno tiek gėrę,
Būtų kvailą matyt sutvėrėją
Paveikslu į žmogų panašų...
Esame Žemes dukros ir sūnūs,
Esam sūnūs ir dukros Dangaus.

Į ąsotį  žiūrėk — pilnas sulos,
Ir dangus neiškentęs,
Į ąsotį panirti sumanė, 
Čirpina vyturį  tartum tėvas smuikelį
Ak, gera, Leo, pastūmus atodūsį,
Saulės vyno išgerti.
 
  Bėgo metai. Gėriau  sulą Dubausio ir Sirutiškio palaukėse, netoli  Taurapilio ir Labonare. Tie skaidrūs beržo gyvybės lašai visam  gyvenimui į širdį įkrito, — žmogiškai,  gražiai ir šiltai, įkvėpęs gyvenimą koks buvo, koks yra, — pasakė Leonardas Grudzinskas ir,  nusišvietęs saulėto dangaus šypsena, klausė:  — Gal dar po  puoduką, a? Tėviškėje ir sula skaniausia.