Atsisveikinimas su LITAIS

Brangieji mano, atsisveikiname su visais, vienu sykiu, –

Žaliai, rudai ar mėlynai dažytais,

Su švyturiu virš Baltijos gimtų krantų, –

Kas ją apšvies, kai ji nusavinta daužysis?


Išskrisite su Dariumi Girėnu pas pušis

Į Soldiną, susmigsite  į šiltą žemę, –

Žolynai, akmenys nekrologą  rašys

Ir raudonuos suradę kraujo dėmę.


Vydūno raštų grožę ir jaunumą

Iškeisime į nusenėjusią epochą,

Ir lėksim su visais visu greičiu į bumą,

Išplaunantį ir pinigą, ir protą.


Nereikia mums Žemaitės ir P. Cvirkos nereikėjo,

Ir „Brisiaus galą“ veltui iš po  Zakopanės stūmėm,

Užkasime visus kartu, kad žemė nedulkėtų,

Skambant simfonijai Čiurlionio,  kurios jis nesukūrė,


Bet pasiskolinsime Haydn‘ą,  jis dabar bus mūsų

Vydūno gaila, gaila švyturio virš Baltijos,

Kodėl mes bėgom kūlversčiais nuo rublio rusų,

Kad atsitrenktume kaktomuša į eurą alkaną?


Į eurą nuogą;  alchemija tokia numetus rūbą, –

(ji baigias šūdu), –

Martynas Radvila  iš bepročių pirmasis jon įmynė,

Dėl to jį pusbroliai kalėjiman įgrūdo,

O mes ten patys lendame, kaip pionieriai pasiryžę.


Rūsiuose  žiojasi mašinos smulkint  Didenybę Litą,

Alchemija tokia, kad pabaiga vėl atveda į pradžią.

Išdavusių svajonę, laukia varganos dalybos

Iš bendro puodo debesyse suodžių.