Sutik gimtinėje, Leo

Mokėjau patylėti prie tavęs,
Norėdamas daugiau girdėti.
Net nepaklausiau iš kokių kraštų.

Man buvo gera sau kalbėti:
— Tegu jis dzūkas būna.
Ir, žinoma, geriausia,
Jeigu nuo... Marcinkonių.

Ne dėl savęs aš šitaip, ne;
Norėjau puošti gimtą kraštą
Geru žmogum.

Sutik, Leo, gimtinėje mane,
Mažyčiame kaimely Dumbravos.
Jeigu kas pasakys,
Kad jis apskurdęs
Ir kaži, ar yra,
Aš neišgirsiu jo.
Žiūrėsiu kaip stebuklas į akis
Ir tarsiu gyvasties žodžius:
— Va, Leonardas pakvietė sulos..
O kad su juo žiemos nėra,
Žinau, žmogau, žinau.

Ir padėkojęs už parodytą nueiti kelią,
Kelionę tęsiu be lazdos.
Giedokite, žiemos drabni paukšteliai.
Poezija ne tam, kad žiemoje — speigai,
Kad  jeigu luošas, tai be kelio,
Kad jeigu kas išnykę, tai nėra.

Sutik, Leo, gimtinėje mane,
Kur pirmas beržas ir sula.