„Angele sarge, man pavestasis,
Pribūk prie manęs, mano gerasis“.
Žinoma, sunku susitaikyti net su tuo, kai griūva smėlio pilys ir lieka be galvų švininiai kareivėliai. Dar sunkiau susitaikyti “ gudrioms vištoms“, kurioms dilgynės uodegas sukandžiojo.
Tad dabar ir kankinasi, “ech ot bėda “.
O dar taip neseniai, berods tik vakar, gaidelis rūpinosi jomis, grūdelius į tvartelį nešė. Niekada nebuvo tuščia. Lauro šakele muses ir uodus vaikė.
Tupėjo po sparnu, tiesiog iš rankų maitinosi. Mirkčiodamos “nekaltomis“ akutėmis dar sugebėdavo po grūdelį nuo gaidelio paslėpti. Grūdas –jam, penki- joms.
Taip ir pūtėsi kojinė stalčiuje. Niekam nepasakojo, tik viena kitai.
Tylėjo, lyg būtų liežuvius užsikandusios.
Atėjo žiema, gaidelis pavargo, išsikvėpė, neranda grūdelių, neturi darbelio. Socialinis niekas. Prislinko prie tvartelio, paskambino varpeliu, tikėjosi nuraminimo, paguodos, bet niekas vidun neįleido.
Nusliūkino gaidelis miškan, pats atsitempė rogutes, atsisėdo, nuleido galvą ir lapės laukia .
Netrukus užsnūdo, o gal realybėje, nusileido Angelas ir tarė: tik pasiekęs dugną gali nuo jo atsispirti, šok olon, čia daug atsiskyrėlių, į savo vietą pataikei.
Laikas ėjo, labai pasikeitė gaidelis, plunksnos išgražėjo, skiauterė auksu sužvilgo. Savimi pasitikėjimas sugrįžo. Grūdelius renka, giesmes gieda. Ponas sau.
O pasipūtėlės vištelės viščiukų prisiperėjo, visus grūdelius sulesė ir vėl į gaidelį dairosi, lakštingalom suokia.
Bet pasimuistė gaidelis, skiauterė paraudo, užšoko ant tvoros, kad užkakariekuos generolas su raitelio pentinais. Visos nutilo, išsigando, į dilgėlyną sulindo.