Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







    Atsitiktinai, ar ne, bet nubudęs (ar taip tik atrodė, kad nubudęs) prie dienoraščio, kurį atgaivinau ankstesniu jo pavadinimu „Tada Kai Buvome“, suradau įsišvietusį kaip televizijos ekranas solidžios laikysenos pilietį. Savo atvaizdo ilgokai nebuvau matęs, bet neabejojau, kad pilietis labai panašus į mane, kokį neblogai atsiminiau iš paveikslėlių nuotraukose, bet pasitaikydavo, kad ir be jų kažkaip susitikdavau, tačiau beveik  visuomet neprieidavau. Net nelabai nustebęs pamanydavau: iš kur jis čia? Ko jam čia prireikė? Greitai tokie susitikimai užsimiršdavo, tačiau toks, kokį dabar apturiu, nebuvo nei matytas, nei numanytas.
  — Neužmiršk pasveikinti Igagos, — išgirstu. — Pagal Grigaliaus kalendorių šiandien Arklių diena.
  — Štai kaip! Ačiū! Sakai, kad Arklių diena. O pats, tamsta, švieti kaip mėnulis. Atsiprašau, gal taip nereikia sakyti.
  — Kaip pilnas Mėnulis. Pilnatis. Tačiau dabar matysi mane visokį.
  — Nesupratau.
  — Pats prisidainavai, šokdamas su Esė: grįskime, vyrai, Jievaro tiltą. Ir ką? Ar manei, kad neišgirdo? Dar išklausė Tavo dzievulio prašymus ir štai pasiuntė pabūti. Esu kaip Kalėdų ar Naujametinė jo dovana. Na, o mano asmeninė dovana Tau, Pranuci, tai pažadas, kad kaip bažnyčioje būsiu sąžiningas savo tarnybai. Daug tiek reiškia ar  nedaug, pasimatys tik vėliau. Teks sužinoti palaukus. O  ataskaitos pradinis taškas vis dėlto yra va šis laikas, koks jis Grigaliaus kalendoriuje šiandien...
  — Kaip viskas sena. Negi nenusibodo?
  — Tai kad — ne. Kaip ir gyventi. Štai kaip ji atrodo pagal Grigalių lietuviškame variante.
  Akys šoktelėjo į viršų, tiesiai į įsišvietusio piliečio veidą ir, užkabinusios jo akis, sustojo ir įpėdino plačiau po jas pažioplinėti. Nedidelės, mėlynos jos, kaip kažkada ir mano, atrodė, kad nepiktos, netgi geros ir leido po jas pasidairyti plačiau. Ak, Pranuci, Pranuci, — atsiminiau save, bet nesmagu buvo užtrukti taip besidairant po jas,
  — O! regiu varną. Ar tik ne Golius? Na, tikrai, tai jis — liovęsis dvejoti pasakė įsišvietęs pilietis, o aš instinktyviai pradėjau dairytis aplink save, po visą Ateities žiupsnelį ir, matyt, nemokėjau išsiduoti, kad nesuvokiu, apie kokį varną čia kalbama. Klajojau ieškodamas kaip ne kartą, kuomet pasiilgęs laukdavau varno Goliaus kad ir menkutei šnektai arba tiesiog norėdamas paganyti akis matydamas savo bičiulį.
  — Žvilgtelėk dar kartelį, — paprašė nelauktas svečias. — Taip, taip, į mano akis žvilgtelėki, — tačiau iš tikrųjų to jam jau nereikėję, nes ir pats atitraukė akis nuo manų. Prasidėjo, regis, it kita kalba, kuri atsirado neabejojant, kad svečias pamatė ne tikvarną Golių.
  — Ką? Šventoji dar vis nepagimdžiusi? Nors primuškit mane  Lizdeikos lazda, o tikėti nesinori, — pasakė pritemdydamas savo mėnulio šviesa pilietis, o po mane it žaibai šlavinėjo, kaupdami energiją trenksmui:
  „Šventoji? Iš kur ji? Kur, kaip mato ją? Kaip dvasią?. Ir bendrai, kokios papūgos jo galvoje, įsišvietusio ir panašaus į mane piliečio? “
  Tuokart nebuvo leista  net paspėlioti, kad  žvilgtelėjęs į mano akis įsišvietęs pilietis kaip kine matė bedančius paveiksliukus. Pamatė  juose  ir varną Golių su Šventąja. Susitikusios  akys tuoj pat prisiminė save ir prakalbo pirma negu liežuviai. Kaip ilgai galėjęs trukti  toks nesusivokimas, kas bepasakys, bet tuokart labai pagelbėjo Mano dzievulis.
  — Dzieduli, ir aš čia paliktas b9ti. Jievaras Jievarėlis ir mane priėmė į savo tarnybą,  — iš kampo  atsiliepė jis ir supratau, kad reikia budinti save iš miego, išeiti iš sapno. Tačiau taip padaryti nepasisekė. Tiesiog yra taip, kaip yra ir ką besakytumei, o Saulė šviečia. Kai šviesos per daug, ji irgi akina.
  — Aš jums paskaitysiu. Manau, kad tai bus labai protinga susipratimams. Gerai? Ir apie Šventąją, ir apie varną, Golių, ir... Na, apie  visus mus. Gerai? O šitą skaitymą skiriu Jums, mūsų svety. Tai irgi dziedulio, ir mano dovanos  Jievarui Jievarėliui ir  visiems, kas su juo.

Skaitymas 
... Neblogai jaučiau, kad Šventoji nori daugiau pasakyti, bet man pakako jos priekaištų, kurie jau buvo girdėti, tačiau kuomet jie išsakomi į akis nesidairant ar kas klauso — neklauso, kaltės supratimas darosi slogesnis. Su Vidiniu pagarbiai vadindami ja Šventąja, vis tik elgėmės su ja kaip su knyga — segtuvu. Ką paduosi, viską priima, susega, kažkaip sudėlioja, kad netgi nematai, kiek tokioje rašliavoje rašalo sutekėję. Tik šį kartą jau niekaip negalėjau pabėgti nuo supratimo, kad ji, Šventoji, tik mūsų žodyje šventa, o kasdienybėje ne lyg kupranugaris, nešantis svetimą naštą dvasios dykumoje. Puikiai suvokiau, kieno nuosavybėje ši dykuma, bet sutikite, kad parodyti į save ir Vidinį yra labai nelengva.
  — Sakyk, Šventoji, ką daryti, kad taip nebūtų. Juk tai, ką sakai, žino ir Vidinis, ir aš. Patys sau ne kartą žadėjome būti padoriais, inteligentiškais žmonėmis, saugoti tave nuo rašliavos, o iš tikrųjų esame inteligentiški chamai.
    — Kaip pasakei? Inteligentiški chamai? 
    — Girdėjai, Šventoji, ką sakiau. Nevaidink. Nežinau, kaip reikės tavęs atsiprašyti, bet norėčiau, kad tai būtų padaryta viešumoje.
  — Jaučiu, dzieduli, kad mano skundas tave užrūstino. Betgi abu žinome, kad ne toks velnias baisus, kaip jį piešia. Man smagu, kad esu reikalinga kad ir šiukšlei pakelti.
    — Tokiais sugebėjimais nesigirk. Ir pati mokėk pasakyti, kad nesi kupranugaris. 
  — Iš  tikrųjų dėl savęs nesiskundžiu. Ir man nereikia būti kupranugariu dykumoje, kad savo darbą padaryčiau gerai. Tačiau parama reikalinga ir tikiu, kad jos sulauksiu būtent tokios, kokios norisi.


  Mano dzievulis žinojo, kad dideliems  dalykams padaryti skuba nereikalinga. O skaitė vis geriau ir geriau.
  — Muzikinis apipavidalinimas irgi puikus. Atrodė, kad girdžiu, kaip Čuriumovo ir Gerasimenko kometos duetas dainuoja pasitikdami ten Philoe. Supraskite, ponai, kad pirmiausiai taip miniu režisierę Audronę Meilutytę. Gera taip žmogų atsiminti. Ir ne tik jį, bet kad ir akmenį. Manau, kad Jievaras Jievarėlis nepagailės tiltų į tokius atsiminimus ateinantiems. —  pakalbėjo pilnaties mėnuliu vėl aiškiau įsišviesdamas svečias, o grįžtelėjęs  mano pusėn paklausė: — Ką apie tai manai, Pranuci?
2014-12-07 15:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-12-07 15:45
Juozas Staputis
Philae modulį puikiai riša su žmonių mąstymu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą