Liepsna. Antras skyrius

Antras skyrius: „paukštelis narvelyje“
Po susitikimo pievelėje su Rolo, Patricija net nežinojo kur dėtis. Merginą kamavo prieštaringi jausmai šiauriečiui. Viena, jis kėlė princesei šleikštulį, kaip ir daugelis tos padermės vyrų, o antra – garbanės širdelėje kirbėjo kažkoks šiltas jausmas, kurio jaunutė princesė nesugebėjo aiškiai nusakyti. Patricija žinojo, viena, kad Rolo jai patinka. Tai mergina papasakojo tik savo mylimai auklei Rozai, kuri nuo pat kūdikystės augino mergytę kaip motina, na, o tikroji beveik nesirodydavo Patricijos kambaryje, nebent reikėjo ją mokyti gerų manierų. Ir dabar, sėdėdama ant lovos ir vartydama Rolo dovanotą durklą tarp pirštų,  princesė žinojo, kad motina, net nesidomi ja. Tačiau, kad ir koks paradoksas tai bebūtų, Patricija išgirdo lengvą beldimą ir į kambarį įėjo Margarita, o garbanė greit paslėpė ginklą minkštuose pataluose ir pasičiupusi knygą į rankas, dėjosi, kad skaito. Moteris buvo pasipuošusi raudono aksomo suknele, išmarginta aukso gėlėmis. Iki paskutinės siūlės suspaustas korsetas išryškino liekną liemenį ir krūtinę, o geltoni plaukai, sukelti į viršų ir uždengti tinkleliu dar labiau ją demonstravo, kaip ir auksinis pakabutis, kuris gulė ant perlų baltumo odos. Kaip visuomet, karalienė atrodė išdidi, tobula, nepasiekiama. Patricija niekad motinos nematė kitokios. Net per Egberto sudeginimą, Margarita atrodė labiau ne kaip gedinti našlė, bet kaip žmona, besidžiaugianti, vyro mirtimi, nors, kai reikėjo nešti Edvardo kūną, moteris sunkiai ėjo link pajūrio, tačiau ir tuomet, jos skruostu nenuriedėjo nė viena ašara.
Įėjusi į kambarį, karalienė išvaikė visas tarnaites ir prisėdo ant princesės, kuri buvo nustebusi motinos apsilankymu, lovos. Rankas padėjusi ant kelių, moteris dar kelias akimirkas stebėjo dukterį ir tik tuomet ryžosi prabilti.
-  Tikiuosi, supranti dėl ko atėjau. - Kietu, visai ne motinišku balso tonu pasakė Karalienė, priversdama, Patriciją pašiurpti.
- Ne, nesuprantu. – Ramiai atsakė Princesė, nors jos balsas šiek tiek virpėjo.
- Juk žinai, kiek tau metų ir supranti, kad tau laikas ištekėti. Būdama septyniolikos, kaip tu dabar, jau laukiausi Edvardo, o štai tu, nieko neveiki, visą laiką esi įnikusi į tas knygas, nekreipi dėmesio į savo pareigas ir dar kažkur šlaistaisi. Nemanyk, kad nežinau, kad buvai išėjusi iš pilies, nors juk supranti, kad tai uždrausta. Norėdama pasikalbėti, niekur negalėjau tavęs rasti. – Dėstė karalienė, o po kiekvieno jos, kad ir pikto žodžio, Patricija ėmė vis mažiau kreipti dėmesį į motiną, atėjusią tik įžeidinėti dukterį. Visgi, princesė aiškiai žinojo, kad kažkada ištekėti turės, tačiau vis tikėjosi, kad tai turės palaukti, o tuo tarpu karalienė jau buvo išrinkusi kandidatą ir visa priešvedybinė ranga Margaritai priminė jos jaunystę.
Kai motina nutarė ištekinti dukterį, Margaritai tebuvo penkiolika, tačiau mergina atrodė labiau subrendusi nei kitos jos daugės. Dabartinės karalienės šeima buvo paprasti bajorai, tačiau visuomet laikė save aukštesniais nei kiti jų luomo atstovai. Gal būt dėl to, Margaritos tėvas ieškojo vyro iš šiek tiek aukštesnio sluoksnio. Jis norėjo dukrai rasti tinkamą partiją, tačiau visiškai nesitikėjo, kad jos išvaizdą pastebės pats karalius. Tikriausiai šiek tiek griežtoki veido bruožai, geltoni garbanoti plaukai, žydros it dangus akys ir nepriekaištinga laikysena pakerėjo princą Egbertą, kadangi šis, vos po poros savaičių nuo laiško išsiuntimo Margaritos tėvui, atvyko į jo dvarą, susipažinti su nuotaka ir iškart pareikalavo jos rankos. Aišku, tuomet, Baronaitė net nežiūrėjo rimtai į princą, kadangi šis buvo kiek nevalyvas, ganėtinai stačiokiškas, nelabai išprusęs, nors tvirto stoto ir ganėtinai gražus. Aišku, Margaritos tėvai, džiaugėsi tokia galimybe, nors būsima nuotaka didesnio susidomėjimo nerodė. Nekreipdami į tai dėmesio, baronai sužadėjo dukrą su princu ir laukė sutuoktuvių. Margarita Egberto nemylėjo, vietoj jo, mergina žavėjosi savo mokytoju – keliais metais vyresniu menininku, kuris atvirai demonstravo simpatiją Margaritai. Visgi, Baronaitė žinojo, kad santuoka su princu privalo įvykti, tad jai teko trumpam pamiršti mylimąjį ir džiaugtis galimybe ištrūkti iš tėvų namų, bei patekti į visai kitokį gyvenimą – tikrų kilmingųjų ratą. Atsidūrusi karaliaus dvare, Margarita, daug skaitė, ruošėsi vedyboms ir visą laiką susirašinėjo su savo mokytoju, kurio negalėjo ištrinti iš atminties. Gal būt dėl to, karalienė taip ir negalėjo pamilti Egbeto, nors jautė jam dėkingumą.
Išdėsčiusi ką norėjo, Margarita laukė duktės atsakymo, tačiau pastaroji tik tylėjo, lyg norėdama motiną paerzinti ir aišku, tad jai pavyko. Karalienė piktai pažvelgė į princesę ir dar kelias akimirkas patylėjo.
- Kaip suprantu, neketini kalbėtis su manimi apie tai. – Piktai išrėžė. – Gali tylėti kiek nori, tačiau po poros savaičių atvyks grafas Aleksandras, būsimas tavo vyras. – Pasakė ir numetė pikdžiugišką šypseną. Tie paskutiniai žodžiai, privertė princesę kone pašokti iš lovos.
- Ką? – Suriko Patricija. – Nė nemanyk, kad tekėsiu už to šlykštaus senio. Jo vaikai už mane vyresni. – Piktai išrėžė ir įsmeigė akis į motiną, kuri tik pikdžiugiškai šypsojosi.
- Aš nemanau, aš žinau, kad tu už jo tekėsi ir man nesvarbu, nori to ar ne. Šis vyras tave jau senai įsižiūrėjo. Be to, jo armija padės man išsilaikyti soste ilgiau. – Bandė paaiškinti karalienė tačiau jau ir taip suvokė, kad duktė taip lengvai nepasiduos. Bet, kad ir kas benutiktų, Margarita sieks savo. Ji buvo pasiryžusi ištekinti dukterį už bet ko, jei tik santuoka bus minimaliai naudinga ir privers Patriciją kentėti. Vis vien mergina nebus jai atspirtis, jei sėdės čia pilyje. Be to, taip karalienė galės ją nubausti.
Margarita nuo pat Patricijos gimimo žinojo, kad princesė nebus jai naudinga. Pirmiausia dėl to, kad ji buvo mergaitė, o to pasekoje ji negalės paveldėti sosto ar kitaip prisidėti prie valstybės valdymo, kadangi karūna atitenka vyriškos lyties palikuoniui. Be to, Patricija gimė labai silpna, kadangi Margaret daug nervinosi, besilaukdama ir pats nėštumas buvo problematiškas. Taigi, nuo pat pirmų gyvenimo dienų, mergaitę nurašė ir atidavė auklėms, kurias aplankydavo tik tuomet, kai prisimindavo turinti dukterį. Atvirkščiai buvo su Edvardu. Berniukas augo guvus ir gražus. Motina nuolat su juo užsiimdavo ir apgobė vaiką meile bei švelnumu. Taip buvo gal būt dėl to, kad Edvardas, galimai, buvo ne Egberto, o Margaritos mokytojo vaikas. Karalienė tikrai nežinojo ar berniukas jos meilės vaisius, tačiau tuo nuoširdžiai tikėjo, dėl mėlynų Edvardo akių ir šviesių, kaip ir Margaritos plaukų. (Aišku, tai buvo laikoma visiškoje paslaptyje.) Visai kitokia buvo Patricija. Tamsios jos garbanos kiekviename karalienės žingsnyje priminė nemylimą Egbertą ir tik mėlynos akys sakė, kad mergytė – jos duktė. Tačiau, moteris visą laiką žiūrėjo į princesę kaip į asmenį, galintį jai pakenkti ar sutrukdyti. Ypač tuomet, kai mirė Edvardas ir Egbertas. Jų besitreniruojantį pulką, užklupo barbarai ir nepasiruošusią kariuomenę išskaidė per keletą valandų. Po šio skaudaus įvykio, karalienė žiūrėjo kaip atsikratyti Patricija, kadangi dalis nobilių žiūrėjo į ją kaip į potencialią paveldėtoją ir norėjo, kad Margarita ne tik atsisakytų sosto, kuris realiai jai nepriklausė, bet ir ištekintų merginą už tinkamo vyro, tačiau karalienė turėjo kiek kitų tikslų. Moteris nekentė dukters ir žinojo, kad pastaroji taip pat nejaučia pačių šilčiausių jausmų motinai. Buvo aišku, kad jei Patricija ištekės už įtakingo vyro, kuris norės gviežtis karalystės, Margaritai teks pasitraukti į šventyklą bei tapti saulės ir mėnulio tarnaite arba, persikelti į kokį nors nuošalesnį salos dvarą. Tačiau karalienė neketino likti nepastebėta ir pasitraukti nuo valdžios. Kaip tik dėl to, princesę moteris nutarė išsiųsti pas seną, įtakingą vyrą, kuris nesigviešia valdžios, o gali padėti Margaritai ją išsaugoti.
- Jei nori, tuomet tekėk už jo pati. Vis vien esat panašaus amžiaus. Bent jau taip atrodot. – Numetė kozerį Patricija. Margareth nekęsdavo, jei kas nors prikišdavo apie jos amžių. Moteris negalėjo susitaikyti su tuo, kad sensta ir duktė mokėjo tuo pasinaudoti. Karalienės veidą iš kart išmušė raudonis ir ji giliai šnopavo, tačiau nieko nesakė, o tik atsistojo nuo lovos ir susiruošė eiti.
- Gali šaukti kiek nori, tačiau niekas nepakeis susitarimo. Tu tapsi naująja Aleksandro žmona ir tiek. Jis čia bus už poros savaičių, kuomet vyks sužadėtuvės. O iki to laiko, turi užduotį. Šiauriečiai susirėmė su barbarais ir laimėjo mūšį, tačiau daug jų padėjo galvas, o dar daugiau sužeistų. Siunčiu ten kelis gerus gydytojus, noriu, kad vyktum ir tu su kelių žmonių palyda. Reikia parodyti, kad nors ir nepagelbėjome mūšyje, tačiau palaikome juos. O kas geriau tai gali padaryti jei ne princesė? Nors kartą padaryk tai ką reikia, o ne šlaistykis po karalystę kaip valkata. – Užbaigė savo monologą karalienė ir apsisukusi paliko kambarį, atverdama duris taip, kad tarnaitės, besiklausančios pokalbio, turėjo nuo jų atšokti gerą metrą, kad nebūtų pargriautos.
Patricija liko viena, kadangi paliepė tarnaitėms dingti iš kambario. Merginai reikėjo pamastyti. Ji negali ištekėti už to šlykštynės grafo. Jau geriau tuoksis su bet kokiu miestelėnu, tačiau ne su Aleksandru. Visgi, nežinia ar dėl to buvo įmanoma ką nors padaryti. Jei karalienė ką nors sugalvoja, niekuomet nepasiduoda ir gauna tai ko nori. Tačiau Patricija buvo pasiruošusi padaryti viską, kad nereikėtų tekėti be meilės, o ypač už tokio stuobrio. Atsikėlusi nuo lovos, princesė priėjo prie atviro lango, už kurio skaisti, vasaros pabaigos saulė, jau beveik buvo nusileidusi ir tamsa jau gaubė pasaulį. Mergina atsisėdo ant palangės ir žiūrėjo į dangų, lyg ieškodama kažko tenai. Jos protėviai tikėjo, kad mirę ir sudeginti žmonės keliauja kažkur aukštai, kur juos pasiima saulė ir paverčia nuolat šviečiančiomis žvaigždėmis. Patricija danguje ieškojo tėvo ir brolio žvaigždžių, kad galėtų paprašyti jų patarimo.
- Tėti. – Tyliai kalbėjo princesė, žiūrėdama į vakaro dangų. – Padėk man rasti savo kelią. Padėk suvokti ką turėčiau daryti, kad nelikčiau įskaudinta, o mūsų salos lauktų geresnė ateitis. – Beveik verkdama prašė princesė. Baigusi savo kalbą, mergina apkabino savo kelius ir dar ilgai žiūrėjo į dangų, laukdama atsakymo, kuris tikriausiai taip ir neateis. Tik išvargusi ir grįžusi į lovą, garbanė nejučiom užčiuopė Rollo dovanotą durklą, kurį ankščiau stropiai paslėpė pataluose. Ir vėl pavarčiusi ginklą tarp pirštų, mergina priglaudė jį prie baltos krūtinės ir jau beveik nujautė atsakymą į savo klausimą, o tuomet užsimojo ir sviedė jį į lovos baldakimo stulpą, į kurį durklas ir įsmigo, ten pasilikdamas. Patricija dar kelias akimirkas stebėjo ginklą, o tuomet susirangė pataluose, kad bent kiek pamiegotų. Gerai, kad Margarita nežino apie šiandieninį susitikimą su Rolo. Jei bent nutuoktų, tikrai nesiųstų pas jį princesės. Čia karalienės „akys ir ausys“ sužinojo ir papasakojo ne viską. Dėl to garbanė beveik džiūgavo. Kiekvienas motinos pralaimėjimas – Patricijos pergalė. Mergina nutarė. Rytoj ji vyks pas Rolą. Princesė kartu džiaugėsi ir bijojo, nenorėdama išvysti vikingo, drįsusio ją užpulti. Visgi, neilgai garbanė mėgaujasi vienuma ir šiokia tokia ramybe. Už durų pasigirsta garsūs keiksmai ir stiprus beldimas. Patricija išsyk nuščiūva, suvokdama, kad atėjo Joshua. Jis – rūmų leitenantas, paskirtas jos asmeniniu sargybiniu. Ir taip, princesė nusižengė aiškioms taisyklėms išeidama iš pilies sienų tik su keliais tarnais. Garbanė žinojo, kad dabar privalės išklausyti ilgą moralą, kurio nekentė, todėl instinktyviai pasislėpė po antklode. Tačiau, Patricija neturėjo kitos išeities kaip tik įsileisti jį, kadangi velniškai garsus beldimas nesiliovė.
- Dieve, tokiu beldimu ir lavoną prižadinsi. Užeik. – Be jokių oficialumų, bandė pajuokauti mergina, tačiau žinojo, kad tai neišdegs. Ypač tuomet, kai tarpduryje išvydo piktą leitenanto miną ir skvarbų žvilgsnį, smingantį tiesiai jai į akis. Taip, kažkada tos žalios it du smaragdai akys pakerėjo garbanę. Prieš gerus metus, Patricija būtų, gal būt pasakiusi, kad jį myli. Aišku, Joshua to nejautė. Pilyje sklandė gandai, kad leitenantas duodasi su kiekviena gražesne moterimi ir nesvarbu ar tai būdavo kilminga dama ar paprasta tarnaitė. Juk gal būt žinodamas apie tai, ką garbanė galvoja, vyras būtų ir ją pasiguldęs ant nugaros. Kaip tik dėl to, Patricija nedrįso prisipažinti apie savo jausmus, nesvarbu, kad tarp jų ilgą laiką tvyrojo keista įtampa. Be to, ar princesei galima svajoti apie ateitį su tokiu žmogumi? Mergina jau senai buvo išmokyta, kad ne.
Net dabar, ji negali atsispirti ir nuleisti žvilgsnį, nesvarbu, kad Joshua įtūžęs. Tačiau kodėl jis taip ilgai delsė? Juk Patricija pilyje jau beveik gerą pusdienį. Gal Joshua buvo toks įniršęs, kad nė nebūtų galėjęs susitvardyti? Tai išties baugino princesę, kuri negalėjo iškišti nosies iš po pūkinės antklodės.
- Nesislėpk ten. Juk žinai, kad tai tavęs neišgelbės. – Piktai ir valdingai, kone suriko Joshua, vis dar stypčiodamas tarpduryje, ir Patricija kaip mat iškišo galvą iš po antklodės. Mergina iš kart nutaisė prilupto šunyčio akytes, bandydama jomis papirkti karį, tačiau šis jas išvydęs tik nusikvatojo. Tas juokas buvo ganėtinai pikdžiugiškas ir tai gąsdino Patriciją.
- Nemanyk, kad šį sykį ir jos tave išgelbės. – Jau nebesijuokdamas ir stovėdamas tarpduryje pasakė Joshua. Jo balso tonas tebebuvo griežtas ir grėsmingas, o veido išraiška – rimta. Tai privertė princesę tik suglumti ir dar labiau bijoti.
- Tu mane gąsdini. – Kiek įsidrąsinusi, prabilo Patricija, žinodama, kad kitos išeities nebus. Arba ji prabils, arba prieš lovą stovintis karo dievas – neišeis visą naktį, neleisdamas ramiai miegoti. Joshua taip lengvai šios patalpos nepaliks. Vyras juk leitenantas, visi pilies kariai klauso jo paliepimų.
- Tu dar drįsti kalbėti apie gąsdinimą? – Perbraukia, per savo idealius šviesius plaukus, Joshua. Jo balse galėjai išgirsti jau netik piktį, tačiau ir šiokį tokį skausmą. „Jis manimi rūpinasi? “ – Kirbėjo garbanės galvoje, tačiau mergina neištarė nė žodžio.
- Jei būčiau tavo tėvas, dabar pat išperčiau tau kailį, už tokias nesąmones. Ar suvoki, kaip privertei mane jaudintis? Ar  bent įsivaizduoji Patricija? – Nebeištvėręs įtampos ir slegiančios tylos, prabilo pats Joshua. – Jei tau būtų kas nors nutikę, nežinočiau ką būčiau daręs. – Tęsė, padaręs šiokią tokią pauzę ir prisiartino prie princesės, kuri nesugebėjo nė krustelti. Vyras žiūrėjo į Patriciją, stovėdamas vos per kelias pėdas, įgydusiai tirdamas, kiekvieną jos veido krustelėjimą.
- Perti manęs nereikia ir tavo moralų nereikia. – Nebeiškentusi vyro tono ir aiškinimų, prabilo Patricija. Jos balse buvo aiškiai galima išgirsti antipatijos gaidelę. – Gi tau aš nesvarbi. Aš tau tik kalinė, kurią reikia saugoti. Be to, jei taip įžūliai su manimi kalbėsite leitenante – draudžiu mane tuinti. – Išrėžė princesė, lyg išsidrąsinusi, tačiau vis dar besislėpdama už pūkinių patalų. Taip kažkada, kai manė jog mylėjo tą šunsnukį, leido kreiptis į ją tu. Tai buvo klaida, didelė klaida, kadangi Joshua galėjo peržengti ribas. Lengvai. Ką dabar ir padarė.
- Jūsų šviesybe JŪS nesate man ne tik asmuo kurį reikia saugoti. Be to, JŪS ne kalinė. – Išrėžė, pabrėždamas kiekvieną ištartą „JŪS“, o Patricijos viduje kažkas sukėlė kibirkštį. „Negi jis rimtai? Negi jis rimtai man kažką jaučia? “ – Neišėjo iš galvos merginai ir ji įsižiūrėjo į leitenanto smaragdines akis, kurios pasidarė labai liūdnos. Tas pasikeitimas, privertė Patriciją nusigręžti. Ji nemėgo liūdinti žmones. Tačiau, garbanė stengėsi nepasiduoti, vis dar turėdama tokią mintį, kad Joshua tik vaidina.
-  Man visiškai neįdomu, ką JŪS, leitenante galvojate. Ir taip. Esu princesė, galiu vaikščioti kada noriu, kur noriu ir su kuo noriu. JŪS neturite jokios galios tai sutrukdyti. – Princesės akytėse sužybčiojo ugnelės. Taip, ji davė atkirtį ir nepasidavė. Tačiau visgi, merginos širdyje, kirbėjo mintis, kad gal būt Joshua kalba rimtai ir nori ja rūpintis, o štai ši atstumia vyrą. Tuo Patricija įsitikino iš karto. Leitenanto veidas šiek tiek raustelėjo ir buvo matyti, kad jis vėl įtūžęs.
- Jūsų šviesybe, jei reikės JŪS būsite užrakinta pilies bokšte. Nemanykite, kad neturiu tokios galios. O dabar JŪS turite išsimiegoti. Ryte reikės pagalvoti, kaip užkirsti kelią tokiems JŪSŲ „pasivaikščiojimams“. – Pasako ir atidavęs pagarbą išeina. „Negi jis rimtai užrakintų mane bokšte? Dabar? Ak, kodėl aš jam nepapasakojau? Ne. Jei jis manimi rūpinasi ir nori padėti, nieko nedarys. Ir taip žino, kad dabar save graušiu“. – Galvojo Patricija, likusi viena didžiuliame kambaryje, kuris skendėjo prieblandoje.