Plėsk degtukų gamybą

Babajaus brolis Budulajus plėtė degtukų gamybą Lietuvoje.
Jam nesisekė su moterimis, bet, nepaisant sunkumų – gamyba plėtėsi.
Budulajus savo versle turėjo tris mokytojus: pats, pats 2 ir mokytoją Dočkutę.
Mokytoją jis labai mylėjo.
Kaip jis mylėjo savo mokytoją...
Kad kas nors, tuo metu, būtų sužinojęs, kaip jis myli Dočkutę ir kaip mokytoja mokiniui atiduoda žinias, patirtį, nuoskaudas, grožio receptus, iškylimus ir nuopuolius, „kalnai kelmuoti – pakalnės nuplikę,  – būtų kilęs skandalas.
Babajus iki miestelio mokyklos, įsikūrusios sename vienuolyne, kasdien į mokyklą eidavo penkis kilometrus.
Dočkutė gyveno to paties vienuolyno fligelyje, švarioje vieno kambario su virtuvėle celėje. Nežinodama ką veikti tame mažame miestelyje, ji nusipirko karvę. Visą vasarą ji ganė karvę, išmoko melžti, labai anksti ryte nešė pieną į pieninę, rūpinosi šienu. Atėjus žiemai karvę laikydavo klebono tvarte.
Ji labai džiaugėsi, kad turi draugų, kad turi karvę, kad kada nors gražus piemuo atjos ant balto arklio ir paklaus:
- Kieno šita graži karvė?
Piemuo pažvelgs į mokytoją Dočkutę ir supras: karvė jos.
Taip išsispręs vienišumo problema.
Tai buvo jos didžiausia viltis gyvenime.
Tai buvo jos vienintelė viltis šiame mažame miestelyje.
Tai buvo viltis, kuri baigėsi tada, kada ji įsimylėjo Budulajų, savo mokinį.
Kada ji įsimylėjo buvo šalta žiema.
Ji laikė jo rankas – jos buvo šaltos, kaip ir kiekvieno berniuko, kuris ateina iš lauko.
Dočkutė nusprendė, kad ji mylimam žmogui turi padėti.
Ji nuėjo ir paskutinį kartą pažvelgė į savo karvę, kuri visa garuojanti kišo savo snukį Dočkutei į kailinius.
Kada mokytoja Dočkutė, sunkiai versdama sniegą, su nuosava mašina privažiavo prie Budulajaus sodybos, jis apsiverkė, bet į mašiną nesėdo.

Žinojo kiek tai kainavo mokytojai Dočkutei, todėl, žinodamas, kad mokytoja atvažiuos jo paimti, keldavosi labai anksti ir tamsoje brisdavo link miestelio.
Dočkutė kartais jo laukdavo pakelėje, kartais prie mokyklos.
Jie stipriai apsikabindavo, tarsi nieko daugiau tame pasaulyje nebūtų.
Visas miestelis apie tai kalbėjo.
Kada vieną rytą mokinys su mokytoja pasibeldė pas kleboną – jiems durų niekas neatidarė.
- Nelaiminsiu, - išgirdo jie iš už durų.

Jie išvažiavo iš miestelio.
Gyveno dideliame mieste.
Po dvidešimt metų jie sugrįžo į mažą miestelį.
Jie pasibeldė į duris ir jiems vėl niekas neatidarė.
Budulajus pirmasis spragtelėjo degtuką.
Durys buvo senos ir išdžiuvusios.
Sudegė didžiulis vienuolynas ir bažnyčia.
Po metų Budulajų teisė.
Dočkutė paprašė skyrybų.
Budulajus, nežiūrint to, kad jam nesisekė su moterimis, jis plėtė degtukų gamyba.