Kada sugrįšim į savus namus

Naktis nukrito į žemės delnus,
užmigo pievos, miškai ir akmenys.
Iš širdies į širdį, pabirę žodžiai švelnūs,
sielą jaudina. Kas buvo - ji viską atmena...

Šnabždesys iš praeities paliečia lūpas
ir giedra darosi nuo nakties šviesos.
Vaivorykštės supynės vėlei supasi -
broliai devyni sesę išvaduos.

Žvaigždės spinduliu į mus ateina
didybė praeities ir nežinia kitos dienos.
Už ką, už kokią nuodėmę ir kokią kainą
reiks sumokėt ir laukti atgailos.

Nulenkim galvas prieš gamtos didybę,
padėkim angelui išskleist sparnus.
Gal savyje mes pasiklydom?
Kada, kada sugrįšim į namus?