Mirtie, einu tavęs pasitikti

Kuo daugiau geriu, tuo labiau girstu... Ne, taip nerašoma. Rašoma atvirkščiai: kuo daugiau geriu, tuo labiau blaivėju. Nežinau, gal kam nors būna ir taip – dvasios galiūnams, genijams. Bet ne tikriems girtuokliams. Girtuokliams tai netinka. Aš ir geriu tam, kad apgirsčiau. Kad pasaulis išskystų, kaip šildomas sviestas, kad išsisklaidytų degiame skystyje kaip plaunamos milžtuvės pienas po čiurkšle, kad ištirptų kaip cukrus karštoje arbatoje. Tam reikia daug skysčio. Viso vandenyno. Kuris apsemtų ne tik apatinius dantis ar smegenis, bet ir mano nuolatines palydoves, nepamainomas sugėroves: baimę, gėdą, neviltį, savigraužą, vienatvę. Apsemtų ir nuskandintų. O paskui, grįždamas į savus krantus, nusineštų šias visas moteriškos giminės negandas (aha, subalansuotos moterims, bet, deja, tinka ir nutinka ir vyrams) į savo valdas, į giliausias marianų įdubas, panardintų po tūkstančiais metrų skysčio, prislėgtu tūkstančiais atmosferų, kurių neištveria nė vienas žmogus, – manding  neištvertų ir tos nẽdalios. Geriu, kad gėrimo aitra išplautų šviesą iš mano akių ir įkalintų retas po šio tvano išlikusias sielos saleles visiškoje tamsoje, gėloje, nežinioje, nebūtyje.
Deja... Aš girstu ir jos, bjaurybės, na, negandos tos, vis drąsiau kiša savo šlykščius karpuotus snukius iš visų kampų – tiek kambario, tiek pasąmonės, – šiepiasi patenkintos, nujausdamos ištaigingą puotą, kai suleis savo nuodingus išpuvusius dantis į išsekusį, priešintis nebepajėgiantį protą, plėš negailestingais savo nasrais didžiausius gabalus iš mano gyvo kūno ir leisgyvės sielos, paskubom rys nė nekramtydamos, taškydamos savo sieringom, bet dabar jau mano krauju, šlapimu ir tulžim atskiestom seilėm kažkada baltas kambario sienas, kakavišką sofų aksomą, blizgų kompiuterio ekraną.
Jos – pačios nesukalbamiausios moterys. Taip, leidžiasi užkalbinamos, net įtraukiamos į lengvą neįpareigojantį flirtą: „Kokios nuostabios juodos jūsų akys! Žiūrėčiau į jas visą naktį įsivaizduodamas begalinių gelmių bežvaigždį dangų! Koks sodrus jūsų geluonių raudonis – it stoties prostitučių lūpos, braukiamos pigiu lūpdažiu po kiekvieno dešimtminučio seanso kliento mašinoje! “ Tupi, klausosi, atrodo, net murkia iš pasitenkinimo. Bet galiausiai skausmingai suvokiu, kad ne mano tuščiais žodžiais mėgaujasi, o savo galybe – žino, kad bet kurią sekundę gali suleisti į mane savo Damasko kalavijo aštrumo iltis, gali nužudyti per akimirką arba kankinti visą girtą naktį ar net visą likusį – kokia laimė, kad tiek mažai! – gyvenimą. Žaidžia kaip mirties stovyklos esesininkas su jauna žydaite – „gyvensi, kol man čiulpsi“. Ir puola vos tik sudvejoji, vos tik pasiduodi pagundai nutraukti visą šią spiritinę beprotybę ir stabteli įkvėpti kitokio – nesieringo – oro.
Ne, jos jau nebeskaudina. Jos – tai mano pentagrama, skystu metalu išdeginta vis silpniau besikilnojančioje krūtinėje. Ženklas virtęs man kelrode žvaigžde. Penkios kryptys – B–G–N–S–V, penki tiesūs keliai, kurių gale visada rasi vieną iš jų, ir M – MIRTIS – pačiam vidury.
A, „M“. Anoji M sutiko savo M, nes prodiuseriai nusprendė, kad ji per sena dvidešimt ketvirtam bestseleriui. 24. Geras skaičius mirti. Vidurnakty užgęsta visos šviesos. O tai jau mano antrasis vidurnaktis. Vadinasi, metas.
Bet dar luktelkit, sulaikykit dar kelioms akimirkoms savo mirtinų nuodų švirkštus. Ne, paslėpkit, nereikia. Neprašau daugiau gyvenimo. Turėjau jo per daug. Kaip sultonas sugulovių – tiek, kad galiausiai nusprendė visas du šimtus nuskandint. Turbūt nė vienos nekaltos...
Aš kaltas. Aš nuskandinau vienintelę sielą – savo. Gerai, kad dievo nė velnio nėra – jis–jie neatleistų. Nes siela priklauso jam–jiem, ir tik jis–jie turi teisę spręsti, ką su ja daryti. Aš – tik paprastas mirtingasis. Taip, aš vertas mirties. Aš NORIU mirties. Tik leiskite man pačiam išgerti nuodų taurę. Kaip prieš 24 šimtmečius leidote ir jam – galingam ir nesužeistam. Aš silpnas ir sužeistas, bet dabar būsiu stiprus. Ranka beveik nedreba. Nebijokit, neišliesiu. Štai, žiūrėkit, imu, keliu prie lūpų. Ooo, palaima. Tik tu viena nuoširdžiai mane guodei ir švelniai glostei. Vien mintis apie tave, retą ir trumpalaikę kaip nestabilusis astatis, ir todėl tokia žavią ir visų geidžiamą. Dabar tu amžinai būsi mano. O aš būsiu jos, M. – Mirtie, einu tavęs pasitikti.