It Siono kalno dukterėčia
Arba lyg Fatimos stebuklas
Tu taip ilgai delsei prikandus lūpą
Kai susitikdavom Rožių alėjoj
Geriau būk mano kaimynė
Nuoga bet mėnesienoj dar nuogesnė
Matau, kad tavo vaišės
Senai jau beragautos
Kaip pirmą sykį kažkada
Leisk nutraukt užuolaidą dar kartą.