Ketvirtas kartas

Būdama vienuolikos pasakiau, kad ilgiau negu trylikos negyvensiu. Tiesiog tai buvo logiška išvada. Gyvenimas man atrodė siaubingas, nevertas mano vargo stengiantis jį suprasti ir prisitaikant.
Pirmą kartą būdama trylikos ar laikiau peilį prie savo venų ir atrėmusi nugarą į sieną svajojau apie saldžią pabaigą. Išsigandau. Išsigandau mamos grįžimo namo. Pabijojau netgi minties pamatyti jos veidą išvydusį mano sustingusį kūną. Bijojau netgi pagalvoti kaip atrodys ji valydama mano kraują nuo šaltų virtuvės grindų.
Antrą kartą norėjau išvysti pabaigą šios istorijos kai supratau jog tikrai neturiu tėčio ir man jo reikia. Iki to laiko kažkaip įsivaizdavau, kad mano senelis yra beveik tas pats kas tėtis. Bet tą karštą vasaros dieną jis mano mamą vadino savo dukrele, apkabino ir supratau – niekada neturėjau ir neturėsiu to. Tada buvau pasiryžusi sutikti pirmąjį traukinį. Jau mačiau bėgius, mačiau geležinkelio darbuotojus sėdinčius dėžutėje prie barjero. Prisimenu žalią žolę ir prabėgančią mintį kaip mano kraujas sugadintų jos atspalvį. Pasukau toliau nuo bėgiu ir ilgai ilgai verkiau. Manau, kad giliai širdyje nenustojau raudoti nuo tos akimirkos.
Trečią kartą norėjau pabaigos kai susipykau su mama. Laiku negrįžau iš vakarėlio. Ji nesuprato, kad išviso į jį einu ir galiausiai tenorėjau pabaigos. Grįžimas namo buvo siaubingas. Ji jau netgi nebešaukė. Tik išsekusi sėdėjo ant fotelio. Pailsėjusi, atsigavusi nuo šoko pradėjo šaukti. Tada supratau – mano gyvybė tai vienintelis dalykas kuris ją įskaudintų. Todėl norėjau, troškau to visa širdimi. Jau vaizdavausi kaip mano kraujas lašės ant žalios kiemo žolės. Jau mačiau kaimyną praeinantį naktį ir per tvorą išvystantį mano kūną. Norėjau vilkėti baltą suknelę. Norėjau, kad kraujas ją būtų dalinai nudažęs. Šį planą buvau detaliausiai išvysčiusi per trumpiausią laiką. Žinojau laiką, nužudymo įrankį ir vietą. Kiekviena detalė man buvo aiški, tik, kad neturėjau baltos suknelės. Jeigu ne šis mažmožis gal jau ir būčiau baigusi savo kelionę sąlyginai laiminga, palyginusi su šiandieną.
Šiandien ketvirtas kartas kai noriu pabaigos. Mintis, kad tai galiausiai baigiasi džiaugsmingai triumfuodama paradu eina per kiekvieną smegenų dalelę. Kiekvienas neuronas vos nemirdamas iš pasitenkinimo šaukia: „Jau pabaiga“. Galiausiai apmiršta rankos. Ne viskas taip paprasta. Dar nelaikas, dar nepraėjau savo kryžiaus kelio. Nes šis gyvenimas ne kas kita kaip nenumaldoma kančia. Kiekvienas susidūrimas su žmonėmis neša tik skausmą. Aš ta kurios niekas nemyli be prievolės mylėti. Tik žmonės, kurie būtų vadinami beširdžiais jeigu nemylėtų manęs, suteikia man šią garbę. Jie jaučia švelnumą, beprotišką švelnumą, užuojautą ir apgailestavimą dėl manęs. Bet niekad nemyli. Nemyli taip, kad galėtų su manimi praeiti pragarą. jeigu jau kažkas palaikytų man šią kompaniją tai netgi nebūtų toks baisus žygis. Aš ta viena, nemylima, negeidžiama. Niekas neprieštarauja turėti mane vienai nakčiai, bet ne ilgiau. Ir tu neprieštaravai, bet paskui gailėjaisi. suprantu, ta sąžinė užgriaužė. Matei kokia aš sunaikinta, bet vis vien permiegojai, o paskui ryte netikėjai savo beširdiškumu. Jau tada žinojai, kad nieko neįvyks tarp mudviejų. Čia tik aš kvailė, tikėjausi, kad viena naktis ves prie ko nors daugiau. Taip skausmingai tikėjausi, kad gyvenau ta viltimi. O paskui, kai vilties neliko atsirado skausmas. Nenumaldomas skausmas. Vienintelis būdas kaip jo išvengti tai apsimesti, kad tu neegzistuoji. Jau dabar sutikdama tave kartais nepajėgiu atpažinti. Tai štai kaip veiksmingai veikia šis mano apsaugos mechanizmas. Visgi, skausmas niekur nedingo. Jis čia degina krūtinę, užtvindo akis ir neleidžia nurimti. Galiausiai apmarina visu jausmus ir nužudo gebėjimą džiaugtis, mylėti ir gyventi. Kiekvienas žingsnis tai kančia, kiekviena diena – kova. Tai tu tai padarei. Sulaužei paskutinį sparno kaulą kritusiam angelui. Matau kaltę tavo veide. Bet ji visiškai man nepadeda. Vis atsivedi savo naują merginą. Vis ją rodai man. Jau nebeturiu savų draugų, nes visi priklauso tau. Viską pasiėmei. Man palikai tik tuštumą. Matau tavo veide kaltę. Ir tavo mandagiuose pasisakymuose ir sakiniuose girdžiu atsiprašau. Netgi tavo mergina. Ji vis bando mane apkabinti, priliesti, prisiglausti ir užjausti. Priimate kiekvieną mano siunčiamą bausmę. Kiekvieną mano kandžią remarką priimate su užuojautą ir didžiausiu švelnumu. Nesuprantate, kad vienintelis dalykas kurio noriu yra matyti jus kenčiančius, kad tai vienintelis dalykas kuris gali man padėti įveikti šį skausmą. Jūsų mandagumas, supratingumas nieko neverti. Jeigu pradėtumėte rėkti, jeigu protestuotumėte, tuomet žinočiau, kad ir jums skauda. Taip, tu vėl mane paskandinai į nebūtį. Jau svajojau, kad tai galiausiai baigsis. Vėl sunku tampa kvėpuoti. Vėl nejaukiai jaučiuosi didelėse miniose. Noriu slėptis. Nebepajėgiu viešai juoktis ar juokauti. Jaučiu kiekviena savo kūno dalele ateinančią tamsą. Ji vėl mane praris, vėl užvaldys. Tuomet jau nebejusiu to noro užbaigti tai. Netgi mintis apie mirtį nebepadės įveikti skausmo, netgi ji nebeteiks džiaugsmo. Viską praryjanti nebūtis taps mano dalia. Vėl vegetuosiu. Tai tu mane sunaikinai. Tai tu kaltas už ketvirtą kartą kai noriu baigti šią gyvenimo istoriją ir panirti į nebūtį. Tai tavo smūgis nokautavo jau neįgalią būtybę.