Neniūniuok

Neniūniuok.
Aš ir pats šitaip moku,
prisilietęs savim prie Visatos akių,
kur po rūką aukštai,
išsivaikščioję,
ateitį supa žvaigždynų lopšiai.

O būties man nereikia tokios,
kuri virsta daiktais, vos žodį palietus.
Man smagiau, kai mįslingų paveikslų vaizdai,
į bažnyčias atėję pas Žmogų,
poteriauja kartu su manim.

Ar girdi, ką sakau,
pažiūrėjęs į saulę,
nuritintą gruodžio į skardžią pakalnę
žemiau už mėnulį.

Neniūniuok man,
ką pats neblogiausiai išmokęs.