Kasdienybės istorija

Gyvenu aš lašeliu vilties
Ir peilio ašmenys, - kasdienis mano kelias.
Vis klausiu žmogiškosios prigimties:
- Kodėl, tas rojaus obuolys toks žalias?
Jei viskas, kas didinga gyvena tyloje
Ir vien tik tyloje mums reik ieškot paguodos,
Aš visgi pasiklydau margos visatos garsuose,
Kalnų aiduos, lietaus dainoj ir paikščių giesmėse
Bei žydinčių alyvų soduos.
Kaip rast ramybę man?
Ką man daryt?
Ir kur surasti krištolinę sielos gyslą?
Pamiršti surudijusias mintis...
Ištraukti iš širdies žvaigždžių pasėtą krislą.
Dviprasmiu drabužiu diena vėl pasipuoš
Ir šypsenom kreivom apsiginkluos praeiviai,
Teisybės žodžiai slėptis tyliai pasiruoš
Ir mintys pražingsniuos,
Lyg žalio obuolio kareiviai.


Elena Kušvid