vasaros ilgesys

kris ant žemės baltas žiedlapis gėlės
kai ruduo širdies sušildit negalės
dargana palies blakstienas pro akis
iš sudužusiu svajonių tylomis

glamonės vien tik šešėlis vakarais
po sidabro mėnesienos spinduliais
glausiu galvą prie pukinio debesies
bet vistiek gilumoje kažkas skaudės

su gandrais išskrido vasaros daina
į tamsos bedugnę sukasi diena
net ir aidas nesugrįžo iš kalnų
kai aš savo laime pašaukiau vardu