Kai pliusai ir minusai
stoja į vietą
ir vieną minutę tau niekas nerūpi.
Duok ranką,
eikim stebėti,
kaip naktys paleidžia
ganytis aušras,
kaip žiovauja pievos
per vėlai užmigę truputį.
Užkalbėjai akis,
kai rasos glaudės
prie blakstienų,
Prašiau tavęs,
man reik namų, ne sienų.
Ir tavo balsas
užstrigęs tyloje
meldžias
išgalvotiems dievams,
kuriuos šauki,
kai rausta dangus -
nuogos žemės portretai
pabyra .
kolibriai apsikabina
medžius.
Pasaulį man per daug
žmogaus,
per daug ir
mano vienatvės.