Mam, paprašyki daug galinčio Dievo,
kad dangaus išklotinėje snaigės spalvotos iškristų
ir vaikai joms kalėdinį rytą margu guašu ištapytų–
bet jos baltos vis, baltos lyg kankinio bąlančio Kristaus,
atleidimo neprašančio, burto spalva pažymėtos,
nulašėjus laukimais ant vaikiško sapno nuslysta
sniego norai, neatrasto grožio stebuklais byloją.
Mam, nekalbinto ryto paniekinti niekas nedrįsta,
nes taip sninga,
taip balta,
taip dieviška tai, kas kartojas...


Tikroji Emvilkė















