rašyk.lt: Kūriniai / Rokas Tamošaitis / Kareivio Kapas

Negirdėti čia vieversio balso,
Nematyt čia dienos gi šviesos,
Užklojus mane gi žemužė,
Aš lyg sargas naktinės tamsos.

Kaip čia šalta vienam man gulėti,
Kai aplink vis baltuoja žiema,
Kaip sunku man dabar prakalbėti-
Lyg gerklė jau dabar svetima.

Nepraeina čia niekas pro šalį,
Nepalieka žvakučių, gėlių –
Kaip seniai negirdėjau aš tariant,
Man žodelių, jausmingų meilių.

Aš toliau čia miegosiu ir lauksiu,
Būsiu žemės juodos grumsteliu.

Blogas komentaras Rodyti?

2014-11-28 23:20

gunta

proanūkei-> iai (ten daugiskaita, ) :D

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2014-11-28 23:19

gunta

"Aš lauksiu – būsiu
Žemės juodos grumsteliu
Kol proanūkei ją pamils
Išgirdę meilę savo bočių." ---- taip reikėjo parašyti,

ir būtų tada visiems patikę...

o visa kita,. nu kaip rašė vienas autorius: "laišką nuo negimusio vaiko", tai čia, tavo šitas: "laiškas nuo numirusio homosapienso"; tik ten daugumai skaičiusių ko tai patiko, o čia jau, ne, ko tai?.. nebepatinka... nors, tas pats "Š" tik kitoje saujoje. Ar tas laiškas, ar tas anas, nuo negimusio - įsčiose numirusio; abu labu tie ale laiškai (kūriniai) nuo lyr,her., iš anapus.

tai štai, paimt tas dvi pirmas eilutes, prie jų pridėt tokias dvi (su bočiais ir meile, atseit bočiai buvo kokie tai šventumo prisisiurbę - meile spinduliuojantys, Tėvynę mylintys ir t.t.) nu ir tada jau būtų trumpažanris ketureilis, išbaigtas tekstas-mintis; ogogo... kaip gerai...

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2014-11-28 20:19