Paskutinis tikras pojūtis

Bilietai buvo išpirkti dar prieš metus. Toks furoras, tiek reklamos, tokia pagunda. Visi nori pajusti kiną gyvai, daugiau negu 3D, visi pojūčiai tikri, nieko nereiks galvoti, tik reiks pasirinkti personažą. Filmo siužetas, kaip visada, nieko perdaug nedomina. Žinoma, pabaiga bus laiminga, žinoma, hepiendas. Seanso vieta buvo laikoma paslaptyje, niekas nežinojo, kur tas naujas kino stebuklas užgimė. Darbuotojai prisaikdinti ir įbauginti, nieko nekalba net savo sutuoktiniams, net savo vaikams. Beje, darbuotojų artimiesiems neleidžiama pirkti bilietų į premjerą – tokios taisyklės. Ir bendrai, daug taisyklių, reikia jas perskaityti ir pasirašyti, kad susipažinai, bet visi pasirašo net neskaitę iki vidurio, kur ten vidurio, net iki punkto nr. 3. Seansas vėlus naktinis, laimingųjų net du šimtai, visi išsipuošę, pasikvėpinę, maisto ir gėrimų į vidų neštis negalima, o ir nereikia – juk kinas bus su tikrais pojūčiais. Prie durų vyrai juodais kostiumais išdalina juodus akinius su ausinėmis ir juodus – vieno dydžio – tamprius kombinezonus, kuriuos teikitės apsivilkti. Į salę leidžiama valandą prieš seansą, visi kaip išsiruošę skristi į kosmosą, susijaudinę ir patenkinti, kad bus pirmieji, galės pasigirti: aš tai mačiau, aš tai jaučiau pats pirmas, tai bent buvo stiprumėlis!  Pagaliau visi susodinti, netgi įprastinio šurmulio nėra, net kukurūzų spragėsių, bulvių traškučių grumzdėjimo, tylutėliai sėdi ir laukia, kas bus, kas bus, palei salės parterio kraštus rikiuojasi vyrai juodais kostiumais – jau kažkuriame filme matėme, tai jau klasika, tie vyrai juodais kostiumais. Intriga didėja. Tada atsiveria ekrano užuolaidos. Milžinas, masyvus stačiakampis tas ekranas, didesnis už bet kurį matytą. Kiekvienas žiūrovas įsirausia nugara į gaubtą kėdę, patogiai įsitaiso – pasaulyje niekur nerasi tokio komforto, viskas apgalvota, savaime prie kiekvieno nugaros prisitaiko! Dedam varnelę – mums jau patinka! Na, ir prasideda įžanginiai titrai, pavadinimas kažkoks nelabai – užrašytas hieroglifais. Tai ir filmas bus verčiamas iš nesuprantamos kalbos, tik pamanyk, ir ne per ausines tiesiai į ausį, o per kostiumą tiesiai į smegenis – ne, neišgirsti vertimo, o supranti originalą, naują kalbą, tai bent! Ir prasideda siužetas, prasideda ir visi tikri pojūčiai. Balsas galvoje perspėja: Pasirink personažą, pasirink, kuris iš veikėjų tu pats esi. Ir kiekvienas žiūrovas valingai ar nevalingai pasirenka, ir neria į siužeto vingius jau nebe savo kailyje, jau būdamas kažkuo kitu. Pojūčiai iš tiesų tampa tikri ir tikrai visa tai stulbina, nors kai pagalvoji, ir nėra taip viskas stebėtina, nestebina juk vandens gėrimas, nestebina vėjas į veidą, benzino kvapas, artėjant prie automobilio, nestebina tilto, per kurį vairuoji, lingavimas – realybėje, o kine tai dar nepajausta. Koks čia žanras, ilgai netenka spėlioti. Veiksmo trileris, ir nuspėti galima – bus daug kraujo ir daug aukų. Štai penktą minutę kažkam perkerta lūpą, šeštą minutę kažkam išmuša skylę galvoj. Toliau intriga – kas tai daro, kas tas žudikas? Kuris iš žiūrovų pasirinko būti tuo veikėju, kuris visus kitus gąsdina ir naikina? Atrodo, pats net neturėjai tokio pasirinkimo – būti laimėtoju, nežinojai, kas laimės, o gi būtum rinkęsis būti tuo, kuris išgyvens, būti iki paskutinės filmo minutės, o ne žūti dvidešimt penktojoje. Nesvarbu, veiksmas toliau rutuliojasi. Verčiasi mašinos, žūsta gyvūnai ir žmonės. Tykšta kraujai ir nebėra laiko svarstyti, kaip elgtis, kur bėgti. Filmas tikrai geras, filmas tikrai paveikus… “Tai tavo pirmas ir paskutinis seansas, ” – sušvinta žodžiai gęstančioje kiekvieno sąmonėje, paskutinę akimirką, prieš paskutinį tikrą pojūtį.