Beveidžiai žmonės

Beveidžiai žmonės
per pilką dangų žengė
per tylią naktį
Sąskambiais grandinių
ir per rasotą kluoną
per ašarą tėvynės žemėj
ir per šventą sausą duoną

Kai nuo grandinių byra trupiniai
sakei mes patys savo kaliniai
gal ir nebuvo tų grandinių
gal pats ant kaklo sau kabi
išsprogęs iš po didžiojo sprogimo
save žmogumi vadini

Parnešt daugiau
nei tau paskirta
sakyt tikiu
nors jau seniai marinta
ta pasaka naivi apie šviesesnę dieną
su savo -tavo manimi
žengiu per laiko sieną

Kai akmenys visi suguls
ant seno kelio
aš būsiu tik žmogus
tik moteris
tik motina nepagimdyto vaiko
ir nieko nieko nebebus
tik tie beveidžiai žmonės ir dangus