Na, sklandžiai, gan įtaigiai čia. Bet man mintis per daug nuspėjama, gan tiesmukai brukama vienpusiškas požiūris. Įdomiau būtų pasikapstyti po priežastis, apsisprendimo dilemas, būtinybes elgtis taip o ne kitait ir t.t. 2+
oi, kokie baisūs gali būti žmonės,kuriems medūza yra ne gyvybė.
Žmogus aukščiausia pakopa - gyvybės formų,iki kol gyvybė buvo įkūnyta tokioje gyvybės formoje kaip "žmogus" ji praėjo ilgą kelią tvėrimesi - bukas tas, kuris galvoja, kad jis nebuvo medūza (matai tokie dėsniai, medūzos vandenyje po aukštu slėgiu (pačioje tamsiausioje gelmėje šviečiančios kaip žvaigždės naktyje šviečia) būtų sutraiškytos,jei būtų su kaulais. Beje,jos irgi turi mamas ir tėčius (medūzos gyvybės forma - tai irgi gyvybė). Žmogus, aukščiausia gyvybės formose gyvybės evoliucijoje dabar yra esanti pakopa - iki kol tokia gyvybės forma išsivystė, gyvybė praėjo ir vienalasčio dumblio stadiją - jei nemyli medūzos tai ir žmogaus nemyli; visos gyvybės formos yra iš dviejų ląstelių (moteriškos ir vyriškos) susijungimo; taip kad, nereikia sakyti būk tai žmogus, meilės vertas, o jau medūza - ne.
bet galima sakyti, Hitleris juk irgi sakė, kad čigonai ir žydai - dievo klaida;
aš pati praėjau medūzos stadiją, kai dar nebuvau žmogumi, tokią gyvybės formos pakopą. o kai buvau dinozauras, tai eik tu, mano tėvas gaudė mažesnius, vaikučius, mamytes, tėvelius, ir taršė, parnešęs namo šėrė motiną o ta savo pienu mane, bet užslinko ledynai, tai pamenu, prieš sušaldama spėjau pagalvoti "kokie gražūs flamingai" ir viskas, daugiau neatsimenu...
o štai kai žmogaus gyvybės formoje praeidinėjau medūzos stadiją, nepamenu ką galvojau,tik pamenu kai jau dasivysčiau iki žmogaus, ir gimiau, važiuoju mašinoje, ji sustoja, užsidengia šlakbaumas, ir todėl ji sustoja,neina pravažiuot, ir mes sėdim ir laukiam, čiuk čiuk čiuk - atvažiuoja traukinys, čiuk čiuk, nuvažiavo jau, šlagbaumas pasikelia,ir tėvas toliau paspaudęs gazą,iš palengvo ( nu ten prieš tai dar su ranka pastumdęs kažkokį strypą pastatytą - bėgiai (pavaros), pajudina automobilį, kuriame sėdime, ir vairuoja mašiną toliau, o aš galvoju:
"ką mes čia veikiame, nu ką?.. tėvas, kaip mažas vaikas, žaidžia su šlagbaumu, su traukiniu, ir mes sėdime taip rimtai toje mašinoje, ko jis nesijuokia, juk tai žaidimas, žaidžia toksai suaugęs žmogus rimtu veidu, mhmmm. iš kur męs?.. iš kur atsiradau- kur buvau kai nebuvai, kaip atsiradau?" ir taip noriu prisiminti, kaip aš atsiradau čia? ir neina - o jie, nesako. nu klausi, ir nesako,rodos kad didžiausia paslaptis. o gal patys nežino?..
kvailutis tu runkelėli, jei galvoji, kad medūzos be motinos ir tėvo yra (nu gimsta.) tikrai žinok taip nėra. bet kai tokie galvoja kad tik žmonės meilės verti tai ir teršia ekologiją. miršta medūzos murziname vandenyje...ir paukščiai naftoje...
Labai gražios, prasmingos ir įtaigios eilės. O šiaip, jeigu kalbėt rimtai, mano protas atsisako suvokti, kaip moteris (turbūt mama) mažą kudikėlį gali vadinti "medūzos pavidalu" ir sakyti, kad gal ir gerai, kad .....? Brrrr. Iki kokio lygio reikia nusiristi? Na, iš kitos pusės žiūrint, matant tas galvijų tepliones (kurias kažkodėl dabar įprasta vadinti kuryba) pradedi suvokti kame reikalas. Juk paršės taip pat dažnai suryja savo tik gimusius paršiukus, kad nemaišytų jų elitiniam gyvenimui tvarte.
aš taip negalvoju, kaip galvoja žmogus, pasivadinęs "Saulė Jūsų" pseudonimu; tikrai, visiems tie patys dėsniai, tik dvasiniais tiek fiziniai (pavyzdžiui žemės traukos dėsnis, visiems tas pats) bet santykis į jį, kiekvieno gali būti skirtingas, o dėsnis visiems tas pats. (taip ir su dvasiniais dėsniais.) dėsniai visiems tie patys - santykis pas kiekvieną savo (kiekvienas turi savo karmą po tuo pačiu dangum - visiems vienu ir tuo pačiu).
Ne visiems galintiems matyti lemta išvysti saulę, ne visi galintys girdėti išgirsta muziką, ne visi turintys kojas galės vaikščioti žeme.
Visi darome klaidas, tik klaidų kaina visiems skirtinga.
ale kokį genijų žmonės sterilūs IŠsterilizavo, dar įsčiose, bet jau viską pažįsta, saytum čia gyvenęs: jau ir balta tai ir juoda žino, ir rankas ir kojas plūduriuodamas dar tik medūzos pavidale mhmmm.
gal ir gerai; o tai būtų koks Hitleris gal buvęs, (daug rankyčių ir kojyčių ir mamyčių supleškinęs, paskui Pirčiupio motinos paminklą būtų žmonės kūrę ir materializavę, statę... ar panašiai... nes, būtų įvykęs trečias pasaulinis; juk ne be reikalo), (kaip jis ten sako):
"Be Viešpaties malonės –
Vien kietuma širdy." , – nebuvo viešpats maloningas tokiam įvykiui, kaip. jam užgimti su rankytėmis ir kojytėmis, po mėlynu dangum, baltai dienai čiulbant ir juodai nakčiai suokiant pavasariais, alyvų aromato dvelkime.
kažkodėl man tokia tema su eiliavimu, ritmu tokiu kaip Pūkuotuko murmelės labai nesiderina, siūlau pagalvot, ar tikrai tokia forma tinkama, nebent ironizuojama čia, parodijuojama ta tema būtų, bet nemanau, kad čia to siekta