Rašyk
Eilės (74947)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10614)
Vaikams (2541)
Slam (50)
English (1152)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







.
    Žuvis. Šlykštus kvapas, kurio niekada nemėgau. Ir skonis – protu nesuvokiu, kaip tokią bjaurastį galima valgyti.
    Va, senelis tai žino. Jis nuolat pasakodavo apie pokario laikus, kai per naktį stovėdavo eilėje prie duonos, kol paryčiais į rankas jam įduodavo išlauktą lobį – nedidelį kvepiantį kepalėlį. Tačiau su duona kiekvienas privalėdavo pirkti po kilogramą sūdytos silkės. Žuvį beveik visi tuojau pat suversdavo į griovį ir nešini duona lėkdavo namo. Piktinuosi, kai šios istorijos klausydami žmonės stebisi, neva, kaip galima žuvį į šiukšlyną versti – juk tai brangus skanėstas! Užuodžiu virš to griovio sklandančią silkės dvoko šmėklą ir nesuprantu, kaip žmogus gali būti toks bukas, kad kalbėtų apie silkės skonį – silkė apskritai skonio neturi, tai tik žiauri priemonė žmogų kankinti.
    Senelio sūnus, mano tėvas, kažkodėl to nesuprato. Vis dar stebiuosi, kaip galima pirkti silkę, kai žinai, kad tavo tėvas pasižiaukčiodamas ją versdavo sąvartynan. Tiesa, mama kartą neišlaikė: jei nori valgyti, pats ir knaisiokis po tą smarvę, – pareiškė nusisukdama nuo pradarytos skardinės. Tėvas akivaizdžiai buvo nepatenkintas, bet nuo tos dienos žuvies dvoko mūsų namuose sumažėjo, nes tėvas moka knaisiotis po opelių ir folksvagenų virškinamąją sistemą, nors ten nieko valgomo nėra, o žuvies išdoroti nesiteikia net tada, kai alkanas.
    Mama silkės įsigeidžia tik retkarčiais, bet tada jau – nors mirk. Tai kartojasi kas keletą metų, kartais kiek dažniau, dabar jau septintas sykis – būtent tiek brolių aš turiu.
    Kad mama nenumirtų, dabar skubu į mūsų krautuvėlę. Ta silkė šiais laikais pasiutiškai brangi. Prisimenu senelį ir svajoju – jei kas duotų už dyką: nusiperki batono už litą, o tau įbruka cielą silkę su galva ir uodega. Net prašvinkusi tiktų – kai mirtinai reikia, mama nelabai skiria.
    Būna, kad atveža žiauriai brangios, tokią pirkti būtų tikras idiotizmas. Tada pereinu į kitą parduotuvėlės pusę. Kartais pavyksta rasti degtinės, kuri pigesnė nei žuvis. Ta irgi velniškai smirda, bet mamai tinka. Nadia šūkalioja, neva degtinės mamai jokiu būdu tokioj padėty negalima. Durnė kažkokia – nežino, kad ta mamos padėtis, jei susumuočiau, kiek laiko ta jos padėtis tęsiasi, turbūt paaiškėtų, kad be padėties ji negyvena. Ir ko jau čia negalima? Ar man kas bloga nutiko? Išmintingoji Nadia sako, jei mama ir mane taip būtų laisčiusi, net devynmetės nebūčiau pabaigusi. Na jau! Netikiu, kad prieš šešioliką metų buvo kitaip. Man svarbiausia tik viena – kad močia patenkinta, su padėtim, ar be.
    Visa laimė, kad pavyksta į skolas neįklimpti – tai leidžia bent truputį iškelti galvą. Tik mama iš proto neriasi – kai aiškinu, kad už svetimus pinigus neapsipirkinėsiu, lyg išprotėjusi karksi, neva be skolų mūsų kaime nerasi nė vieno namo. „Liaukis maivytis kaip princesė! Mes ne šventieji ar karaliai! “ Na jau ne! Ji irgi ne karalienė – tegul pati eina ir šliaužia keliais, kai skolos iš paskos velkasi.
    Suspaudusi saujoje maišelį žirglioju per balas – keistos jos: visiškai apvalios ir gilios lyg bombų krateriai. Kai Giedriui pasakiau, kad kelias atrodo kaip išsprogdintas, jis užsižvengė: „Visai nusišneki, tokių mažų bombų nebūna – jei jau bomba, tai driokstelės taip, kad mažai nepasirodys, ne tik mūsų kaimą pakels, bet ir kaimyninis šoktelės į orą. “
    Maišo rankena tįsta lyg guminė ir skaudžiai pjauna pirštus. Et, užperka maišų, kurie nebent traškučių pakelį nusuplyšę atlaiko. O ką jau kalbėti apie butelį – pačią populiariausią kaimiečių prekę, bent jau mūsų garbingoje parapijoje. Jei nori įsitikinti, užtenka kokią popietę pusvalandį pastovėti prie krautuvės, ir – nors negyvas krisk. Įdomu, iš kur žmonės ima pinigų? Visi skolose, visi bedarbiai, nieko nusipirkti negali, bet be tos pagrindinės prekės – niekaip.
    Galiausiai rankena neatlaiko, kaip ir laukiau. Žuvys išsineria iš perplyšusio maišo ir žlegteli ant grunto. Pasilenkusi kilsteliu jų gličius kūnus. Abu aplipę smulkiom purvo smiltim. Spėlioju, ar mama pastebėtų, kad kažkas girgžta burnoje, bet ne, negaliu krauti murzino maisto į maišą. Priėjusi prie gilios, lyg bombos išsprogdintos balos, kyšteliu žuvį į drumzliną vandenį, teliūškuoju, plukdau. Regis, ji atgyja, spurda, judina uodegą. Ir nebe taip dvokia. Apčiupinėju fosforinę nugarą, pagaliau ji vėl glotni, švitrinį popierių nutryniau. Tada nardinu kitą, gilyn, vėl į viršų, gilyn, į viršų. Silkė žvaliai šokinėja, spurda, bando ištrūkti. Paleidžiu ją iš rankų ir stebiu, kaip ji iriasi pirmyn – jūros žuvis murzinoje kaimo baloje – tikras stebuklas. Ne, ji neplaukia, tik skęsta, grimzta, pasislepia pilkame vandenyje, jau nebematau. Prišokusi puolu žvejoti, bet ji dingsta, ak, velnias, kur ji? Išmaišau delnais visą dugną, kol purvu kunkuliuojančioje akyje užčiuopiu įžūlios pabėgėlės kūną. Nušluostau ją į bliuzės skverną. Susuku abi žuvis ir pakylu. Dabar jau reikia skubėti namo.

    Tolumoje, mūsų tiesaus kaip lazda šunkelio gale, įžiūriu kėbliojant dvi žmogystas. Artinasi. O dangau, tai Andrius su Tomu!
    Suspaudusi pirkinį tarp šlaunų patrinu purvu apskretusias rankas į šonus. Jaučiu, kaip vandeniu persisunkęs drabužis klijuojasi prie pilvo odos, nuo krašto kapsi rudas vanduo ir geriasi į kelnes, batai irgi lyg mėšlu apskrebę po taškymosi po balą.
    Velnias, velnias... Andrius jau visai arti, žiūri. Žinau, kad žiūri.
    Mergos kasdien baksnoja, kad Andrius žiūri į mane – žiūri kitaip, ypatingai. „Ir kabink jį, kabink, – vis neduoda ramybės, – jam tuoj devyniolika, mokyklą šiemet baigė, sakė, kels sparnus, gal net į užsienius. Paimtų kartu, tai bent gyvenimą turėtum. “
    Paimtų kartu... O kaip mokslai? Juk reikia pirmiausia mokyklą pabaigti. Mergos vėl pasivaipydamos įrodinėja, kad mokslai šiais laikais niekam nereikalingi, svarbiausia, kad iš šio mėšlo išbrisčiau, Andrius puiki galimybė, kad ir koks jis. „Svarbiausia, kad išvežtų iš čia, o po to jau – jokio skirtumo, susirasi geresnį, kai norėsi. “ Nesuprantu jų – juk Andrius ir taip pats geriausias, fainas ir simpatiškas, ir netgi inteligesntiškas, gal net aristokratiškas, kaip tik toks, apie kokį svajoju. Kasnakt svajoju. Tik nesuprantu, kaip man jį kabinti? Juk turėtų būti atvirkščiai – vyrai kabina moteris, bent jau normaliame gyvenime.

    – Labukas, gražuole! – šaukia Tomas iš tolo.
    Prunkšteliu. Matau, kaip artinasi. Andrius tyli, tik tyli.
    – Skubiniesi kažkur? O mes galvojom...
    – Ne, aš tik...
    Nebežinau, ką su tuo savo smirdančiu pirkiniu daryti – rodyti ar slėpti. Tuoj užuos. Traukiuosi atgal.
    – Na nesibaimink, mergyte, nesam mes tokie baisūs, – ramina Tomas.
    Slepiu žuvį už nugaros ir žiopsau į Andrių.
    – Žinau, ką ten turi. Bet ramiai. Mes gi ne policija.
    – Aš ne...
    Užuodžiu tą šlykštų kvapą iš už nugaros. Ir nuo bliuzės vis dar varva. Neapsisprendžiu, ką svarbiau slėpti – murziną drabužį ar silkę. Gal reikėjo mesti visą maišą į krūmus, kol dar jie neatėjo? Ne, būtų dar kvailiau – tokia smarvė, o žuvies nėra – ką jie pagalvotų?
    – Tik žuvį, – mykiu.
    Tomas vypteli.
    – Klausyk, gal nori iki užsienio palėkti?
    – Iki užsie-ėė? – pajuntu, kad gerklė išdžiųsta, balsas užstringa, reikėtų atsikrenkšti, bet nedrįstu, neįstengiu net seilių nuryti.
    – Ku-kk-kuur...
    – Ko čia tampaisi? Kur važiuosim? Ar tau yra skirtumas kur?
    Ne, tikrai jokio skirtumo, jei tik Andrius važiuotų, būtų kitaip, bet tas Tomas...
    – Na, nenori, tai ir nereikia, kita važiuos. Su Andrium tikrai bet kokia važiuos.
    Andrius! O dangau! Sutinku jo žvilgsnį, jis visai kitoks, tikrai į mane žiūri – į mane! Ne taip, kaip Tomas. Visai ne taip.
    Imu iš visų jėgų linksėti. Viliuosi, jie supras, kad noriu. Kad sutinku. Matau, kaip Tomas nusišypso ir drąsindamas kumšteli Tomui, bet šis nesujuda, tik tebežiūri tiesiai į mane. Gal nesuprato? Staiga susigriebiu, kad laikau žuvį lyg kūdikį glėbyje ir vis dar linguoju. Kaip tikra beprotė.

    Išvažiavome po dviejų dienų. Vis dar graužiuosi – gal reikėjo mamai pasakyti? Bet jos padėtis buvo tokia, kad nelabai būtų supratųsi. Nežinau, kas jai tą butelį atnešė, gal net ne vieną.
    Nieko, greitai grįšiu. Tomas sakė, kad neilgam.
2014-11-23 00:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-12-06 12:08
EgiZ
Labai geras gabalas su silke baloje.
Kitur tekste yra šiek tiek "bombų duobių", tų mažesniųjų. Bet pašlifavus turėtų būti puiku.
Smulkmenos:
Durnė kažkokia – nežino, kad ta mamos padėtis - šitam sakiny lyg pasiklysta;
Matau, kaip Tomas nusišypso ir drąsindamas kumšteli Tomui...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-12-04 17:45
Pranas
Skaičiau anksčiau. Maniau, kad greitai užsimirš, tačiau  va dabar žvilgterėjęs atsimenu. Vadinasi, kažkas yra, kas išlieka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-23 13:44
šakalys
Pritrūko tekste žodžio jėgos ir minties energijos, paviršium nuplaukė žuvelė, net kvapo nepajutau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-23 10:54
wentytwenty1
savo vandenyse neskęsta
ir nekvepia 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą