Kai nusirengs naktis nuoga it deivė,
ji pas tave panūs tyli ateit,
ant debesies, lietaus pripilto laivo,
viena klajos ir užmigdys tave negreit.
Juk niekas, kas širdy nešiota, nepraeina,
nedings be pėdsako, nors tu skubėsi neigt,
kas dužo vėjy, kas suplėšė dainą,
tave ilgai dar savo šukėm žeis.
Sopės naktis, tave delnais palietus,
sopės lietus, tau glostęs plaukus ir akis,
o žodžiai tavo, nors it liūtys lietųs,
sopės kaip niekas niekad, dievaži.
Jie vis ieškos šioj žemėj savo vietos,
kol sieliais debesų su naktimi išklys. bit
šukės nežeidžia - tu susižeidi arba ne - nepagalvojai?.. pamatyk pasaulį ;) (sek savo santykį į jį, jis kinta ar vis toksai pat, koks buvo,kai gimei... na gi - kur dingo tas santykis kuris buvo, kai gimei, santykis į pasaulį - kažkur dingo?..) bet pirmiausiai pamatyk jį tokiu koks jis iš tikrųjų yra. Šukės nežeidžia, susižeidi arba įsižeidi pats, bet šukės dėl to nei prie ko...
P.S.
beje, su naktimi išsirengusia ateinančia migdyti, prijuokinote.