Pasiklydęs

Savoj nakty žmogus vėl pasiklydo,
Nerasdamas pradžios nei pabaigos.
Ir vos pirmuosius spindulius išvydo,
Pradėjo jis judėti link šviesos...

Keliavo ugnimi, liūtim bei vėju,
Bandydamas skubėti mintyse...
O siela viduje vis šaukė: „Aš badėju!
Sustok ir pamaitinki tu mane! “.

Žmogus sustojo. Ir pradėjo verkti.
Dangaus ir žemės sąjungos lietum.
Neverta savasties dabar netekti  -
Žmogus sutvertas būt gi tik žmogum...

Nurimo jis, vaivorykštę išvydęs.
Viltis per ją sužibo širdyje.
Nors šimtą kartų jau buvai suklydęs
Ledynai po truputį tirpsta akyse...