Tu parašei čia (atmetus kaklus sunkumus ir laikymus) tokią mintį:
Nemokėjau aukoti kai reikia pasauliui savęs: tiktai duot ir dalinti –
Dalinau, rodos dosniai, bet vis su geismu dalinau – ne dykai
Dalinau laukdama dovanos – kad surinkęs mane man grąžintų
Pastebėjęs kažkas mano auką pasauliui pridėjęs dar auką savęs
štai čia parašei tą minį:
"Prarasdavau dalelę savęs.
Nežinau kur ji nukeliaudavo,
Tačiau niekad to nesigailėjau
Ir toliau dalindavau save.
Vien tam, kad kažkas mane surinktų ir vėl sudėtų." bet ji pas tave dar neatėjus (nesubrendus suvokimui, kad tai ne dalinai savęs visai, bandei kažką nusipirkti savimi, bet nedalinai)
_
TAČIAU, nesisielok; pažvelk giliau - dauguma eina į bažnyčią, meldžiasi, stengiasi gyventi dorai, ne todėl, kad tokie jų įsitikinimai, pažiūros, o dėl to, kad tikisi gauti už tai dovaną – rojų; retas kuris taip gyvena, nors už tai jį ir į pragarą išsiųstų, visi už rojų. (dažniausiai.) o ROJUS tai jau už-mokestis, jei dorai elgiesi dėl to, kad nepakliūtum į pragarą, o priimtų tave į rojų.
P.S.
bet grįžai nuo lūpų prie kaklo, tai juokingai ten (be minties, šiaip juokingai); nu, skaitai ir nesutvardai juoko; įsivaizduoju, jei taip salėje kas nors skaito tą eilėraštį tavo ir tyla, turbūt nesusitvardyčiau (kai negalima juoktis dar labiau ima –
CITATA: "Grįžau nuo tavo lūpų prie kaklo.
Laikiau jį sunkiai, nes kitaip negalėjau. ", – krisk iš juoko prie žemės rodos. (pamatyk vaizdelį.)