2017. Yra tokių dalykų...

... Dairiausi užrašų, kuriuos kažkur buvau slinktelėjęs ir kuriuos — reikia ar nereikia — vis dažniau ėmiau į rankas. Jie teikė atsiminimus. Ir jeigu manęs kas būtų klausęs, kur gyvena atmintis, kur surandu ją  gyviausią, paslankiausią, tai, ko gero, pirmiau būčiau rodęs į dienorašti, negu į savo galvą. Dar jo nesuradęs išgirdau Mano dzievulį. Išgirdau kitaip, neiškart pažinęs jį; kalbėjo ne tuo tembru, kurį girdėdavau, tačiau ir kalbėjimo turinys pasirodė reikalingas didesnių proto sąnaudų.   
  — Nors ir keista, bet tenka sutikti, kad yra tokių dalykų, apie kuriuos nieko nežinai, bet sužinojus, tuoj  supranti, kad jie ir tavo. Hmmm. Argi ne keista? — išgirdau lyg sau sakomus žodžius. Apsidairiau aplinkui.  Per vieną petį, per kitą, bet tuščia. Mintis pasakyta, matyt, suvokiant, kad nebus palikta neapčiupinėta. O netrukus pajaučiau, kad knieti jai  pritarti ir nelaukdamas sakau:
  — Taip, yra tokių dalykų apie kuriuos sužinojus jie jau nebūna svetima nuosavybė. Net pamanai, kad  jie nemenkesne dalimi tavo, kaip ir tų, kieno valia ateina į apyvartą. Bet kas esi? Kur esi? Negi tu,  Mano dzievuliau? — nepasinorėjo patikėti. Todėl ir į kosmosą žvilgt.
  — Tu irgi taip manai? – atvira burna klausia lazda, o aš žiobteliu be garso susigėdęs. Nepažinti Mano dzievulio, tai tas patas, kaip: še tau, boba, devintinės.
  — Kaip ilgai dar užtruks žiūrėjimas į kosmosą, nesiimu spėlioti, — buvau  nuoširdus Mano dzievuliui, — tačiau tikra, kad toks poreikis dar vakar man nebuvo reikalingas. Pakako tiek, kai žvilgt, žvilgt ir vėl akis gražinu atgal prie savęs.
  — Būtent, būtent prie savęs, o ne į save. Nedaug prireikia, kad į save įneštum, po save pasidairytum, bet, deja.  Prie savęs daug  sukrauta dalykų, taip ir nesužinojus jų tikrosios vertės. Auksas, žinoma, nerūdija, bet kai jis nedirba, irgi tiesiai šviesiai kalbant — šūdinas reikalas.
  Dar vis nelabai paisau, kaip reikėtų būti ir elgtis, atsiradus į ateities laiką. Regis, jau sakiau, netoli jis, tik už kelių metų nuo dabarties, bet buvimas jame pradeda suprasti, kad ir neturint po kojomis Žemės ar bet ko — kad ir Mėnulio ar Marso, Kometos ar Asteroido, Žvaigždės ar Dulkės -  jau žinai, supranti, kad tai ne problema žmogaus  egziastencijai, nes galiu — taigi Galiu, Turiu Visagalio duotą teisę ir galią gyventi kosmose kaip jie, gyventi savarankiškai be jų. Ir, beje, su visa savo gyvybei reikalinga  amunicija, kurią sukaupęs Žemėje. Ir man smagu  girdėti, kad Philoe, išėjęs į kosmosą vien tik skrydyje išbuvo dešimt metų, penkis mėnesius ir trylika  dienų. Ir labai smagu, kad ir svėrė tiek kaip aš — 100 kilogramų. Kažin, ar atsitiktinai?
  — O dabar, taigi būdamas su Klimu Čiuriumovu ir Svetlana Gerasimenko sveria mažiau negu 1 gramą. Argi ir vėl ne puiku, a? — padeda samprotauti Mano dzievulis.
  „Tai jis. O aš? “ — mąstau tai klausdamas, tai  atsakydamas, tai nukrisdamas į tylą ar kažkokią kitokią savijautos būseną. Ir nesmagu, kad dar vis nemoku paisyti Mano dzievulio — lazdos. Gyvenu su ja užsimiršdamas, kaip anksčiau gyvenęs, kuomet jos ieškai, bandydamas sau padėti, o dažniau — ketindamas kažką skaudžiai mušti. Anot patarlės, kai nori šunį primušti tai ieškoti lazdos ir vidur ežero išeini. Tačiau, ačiū die, kad dabar ji ne visuomet leidžiasi būti užmiršta. Kaip ir šį kartą:   
  — Jeigu jau gebi ant galvos stovėti, rankomis pavaikščioti ir guzai neatsiranda, ta ir tu kaip jis. Na, tarkim beveik kaip jis, Philoe — išgirdau Mano dzievulį. — Ir va  kas: sukrusk vieną kartą ir atsimink, kiek, tavo galva, sveria Aukščiausiasis?
  — Oho! Čia tai  bent! Kaip per galvą tu man savimi. Kiek sveria Aukščiausiasis?
  — Bent pabandyk atsiminti, ar dažnai girdėjęs tokį susidomėjimą žmonėse, visuomenėje.
  — Asmeniškai niekuomet — Ne.
  — Aš irgi asmeniškai niekuomet — NE. Tačiau manau, kad bent pagalvoti verta. Kol dar esame, kol dar leista būti čia. Tie keli metai tėra tik atodūsis. Todėl jeigu gebi, ir atsidusti reikia taip, kad girdėtųsi.
Kitaip, būti girdint save, įeinantį į save, o nepasilikti stoviniuoti prie savęs.
  — Ir vėl kaip lazdą per galą, Mano dzievuliu. Kokia šiandien diena, a? Koks šventasis ją globoja? Tebūnie pagarbintas, jeigu toks yra.
 
Lazda
Gausk negausk —
Nuo mūsų, Pranuci, tylos
Ir tyla susiplėšo. 
Žvelk į laikrodį,
Kad per jį kaip pro veidrodį
Atsiminti galėtum save
Bent nuo laiko ano,
Kai Žmogus — su lazda.
Ar girdi? Pakartok, ką sakau:
Ir išmok neužmiršti tiesos:
Nesvarbu, kiek bebuvę kartų
Kol Žmogus atkeliavo lig čia:
Kiekviena jų nešiojo, Pranuci, tave
Kiekviena... 
Ir tebus — bent kol kas —
Nelabai tau svarbu
Kas sukūrė jį, Žmogų:
Dievas, ar aš, jo lazda.

Begalybę užmirškim.
Nereikia čia jos —
Ją priglausim atėję į Dievą.
Bus smagu nusijuokt iš savęs,
Degtukus begalybėj skaičiuoti pradėjus.
Po smiltelę, po vieną
Lipdyti Visatą
Ar netgi ir patį, Kūrėją.

O  dabar lai pabūsiu tau smuikas: pagrok...
Man patiko girdėti,
Kaip ištari žodį: „Philoe“.
Tavo, dzūke, burnos jo tartis netikra,
Bet smagu, kad badai įsimint per Perloją.
O dabar aš ir vėl pakartosiu, ką tarius:

Nesvarbu, kiek bebuvę kartų,
Kol Žmogus atkeliavo lig čia,
Kiekviena jų nešiojo, Pranuci, tave,
Kiekviena...