O broli,

Šikšnosparni broli,
nežinau, ar dar augi,
bet artumo turbūt  net daugiau,
negu šitaip matuoju —
dairausi po tavo akis:
šviesos  tiek, regisi, daug,
kad man net sapne neregėti.
Visos naktys ištirpę,
požeminių landynių tamsa
                                susigėdusi
jau nežino,
kaip galėtų apakinti jas.

Atleisk, kad ir aš vėlokai pažinau,
tik dabar, kai pavargus tamsa
prieglobsčio prašosi mano krūtinėj,
kai įsivagia būti į mano akis.

Nepavargęs, šikšnosparni, vėlgi lieki,
ją aplenkęs anksčiau.
Nugalėti ir čia pasiryžęs.
Taip tikriausiai ir bus,
nes ir čia, kaip kitur,
Kas tau rūpi —
randi ausimis.

O broli, įsileidžiu į savo akis —
būk, alsuoki, gyvenki.