Betmenas

Mūsų erdviame name yra vietos įvairiems daiktams. Nors dažnai kai kurie daiktai ir būna ne savo vietoje.
Štai koridoriaus kampe stovi senoviška „Zinger“ siuvamoji. Atsivežiau ją kaip dekoraciją iš mamos, kad ir ne žymios, bet nagingos Kauno siuvėjos. Ji savo ruožtu šią mašiną gavo kaip vestuvių dovaną iš savo krikštatėvio dėdės Hendriko, žymaus, nors ir nenagingo kaimo siuvėjo.
Aš, gal deja, gal laimei, nesu nei žymus, nei nagingas, nei siuvėjas, bet kartais iš pagarbos mamai, kartais iš pragmatiško šykštumo pasistumiu žymiąją „Zinger“ po verandos langu, įsiveriu storą spalvotą siūlą ir imuosi persiūti kokį palaikį savo drabužį – iš pavasarinio į vasarinį, iš darbinio į laisvalaikio.
Šįsyk atėjo eilė visą pavasarį mūvėtoms ir jau gerokai nusibodusioms prieš kelerius metus Milane pirktoms a la „Gucci“ kelnėms – nukirpus ir apibruzgius klešnes bus madingi šortai. Kartu sumąsčiau persiūti ir per Sommerschlussverkauf (vasaros pabaigos išpardavimą) pernai rugpjūtį Leipcige įsigytus gėlėtus neva „Armani“ marškinius – vis tiek netinka darbe vilkėti (gėlėtas vadybininkas! – kolegos užjuoktų), o nuardžius ir apsiūlėjus rankoves ir per pus sumažinus standžią apykaklę turėtų išeiti madingi Bahamų stiliaus berankoviai marškinukai.
Viso proceso nepasakosiu – pasibaisėtumėt, rezultato nerodysiu – aš ir pats pakraupau, bet... Neįprastus darbus lydi neįprasti nutikimai.
Darbas užsitęsė, nuo jo vis atitraukdavo kokios kitos pagundos: tai į šaldytuvą, tai į internetą nosį įkišti, tai per sodą basam peršlepsėti ir į kaimyno bites paspoksoti, tai tiesiog nugarą ištiesti ir šviežiai nušienautos pievos kvapo įkvėpti. Pamažėl timsnojo, nors siūlą į adatą įverti dar pataikiau. Baigti šortai jau puikavosi ant gretimos kėdės, o aš kruopščiai prikandęs liežuvio galiuką rėžiau lauk antrą marškinių rankovę.
Staiga iš lauko vidun įgriuvo tikra triukšmo kirbelynė: švilpimas, cypimas, švogždimas, traškėjimas. Metęs siuvinius išbėgau kieman. Triukšmas sklido iš kaimyno sklypo, iš viršaus. Atrodo, ten kilo tikros peštynės: dėl palikto varnos lizdo susirėmė juodieji strazdai ir mūsų šiltnaminiai šikšnosparniai.
Šiltnaminiai ne kabutėse. Jie tikrai užauga ir subręsta mūsų apleistame šiltnamyje. Ir velnias žino, kaip jie ten sumąstė įsikraustyti – juk dieną šviesu kaip... ėėė šiltnamyje, be to, karšta. Bet gal kaip tik dėl to. Užtat rezultatas akivaizdus – tokie milžiniški šikšnosparniai pavakarės padangę raižo tik mūsų kaime. Tas didumas gal dar ir dėl pagerinto raciono: kažkodėl mano šeima nusprendė, kad ŠILTnaminiai gyvūnėliai – tas pats kaip naminiai, ir juos reikia naminiškai mylėti. Žiūrėk, tai viena, tai kita duktė, o kartais ir žmona tai su pieno dubenėliu, tai su kokiu pernokusiu melionu į šiltnamį ir šlumpina, pasidairydama, ar kiti nemato – kažkodėl drovu prisipažinti meile šikšnosparniams. Ką čia slėpsi – ir pats ne kartą kokį obuolį ar bananą nusitvėręs traukiau į sklypo galą neva valdų apžiūrėti. Net kaimynai vis dažniau užeidavo ne tuščiomis rankomis – įnamiams, betmenams.
Pernai pas Lapkauskus buvo atvykę giminaičių iš Amerikos. Visa šeima: seneliai, tėvai ir trys bambliai. Užsisėdėjo vakare balkonėlyje iki prietemos, iki mūsų peraugėlių šikšnosparnių meto. Tik staiga vienas amerikoniukas kad pradės klykti: „Dad, dad, look, Batman! “ Tada pasijuokė visi, bet betmenų vardas šikšnosparniams prilipo. Kitaip jų ir nebevadinam.
Taigi susipešė mūsų betmenai su strazdais. Atrodo, pastarieji gavo į kaulus. Teisingiau, į plunksnas. Bet pakedeno plunksneles, atsiprašau, šikšneles ir mūsų betmenams.
Stoviu kieme galvą atkraginęs, stebiu teritorines kovas, tik žiūriu – vienas sparnuotas šešėlis kaip pamuštas kukurūznikas spirale spirale ir nutūpė mūsų kieme. Pradžioj pamaniau, paukštis. Nuskubėjau į priverstinio nusileidimo vietą – ogi sužeistas betmenas: kairiame sparne gero obuolio dydžio skylė žioji.
Parsinešiau nelaimėlį skraidūną namo, padėjau ant siuvyklės ir susimąsčiau – o ką toliau daryti? Kaip padarui padėti? Skambinti veterinarui? Bet kas trenksis į užkampį šeštadienio vakarą!? O ir ar mokės? Stoviu, spoksau į nelaimėlį, tik staiga smegeninę nušvietė Frankenšteino verta mintis: taigi pats galiu mamos „Zingeriu“ sparną sulopyti!
Išmatavau skylę sparne, pasidariau šabloną iš popieriaus, pridėjęs patikrinau, ar tiks, ir susimąsčiau: kokios medžiagos lopas tiktų? Ne kaži koks ir pasirinkimas – nukirptos mėlynų „Guccių“ klešnės arba gėlėtų „Armanių“ rankovė. Pasirinkau marškinius. „Gucci“ pasirodė per nuobodus. „Armanis“ ir gražesnis, ir lyg kilmingesnis.
Tuo ryškiomis raudonomis ir geltonomis gėlėmis mėlyname dugne išpaišytu audiniu ir užlopiau betmeno sparną. Gražus lopas išėjo. Margas. Spalvotas. Kaip tikro Paryžiaus dabitos apsiaustas. Atrodo, patenkintas liko ir klientas. Vos atsipaipaliojo, iš karto nušvilpė savo gentainiams girtis.
Nuo tada po mūsų kaimą ir skraido vienas gigantiškas šikšnosparnis su bohemišku bahamišku „Armanio“ sparnu – lyg betmenas, lyg aitvaras, lyg gaivios fantazijos skiautė...