Veidmainio ciniko išpažintis

Garsiai deklaruoju, jog atiduodu savo gyvenimą tikrumo ir prasmės paieškoms. Vengiu žmonių, prisidengusių kaukėmis ir trokštu iš jų vidaus ištraukti sąžinę, mintį, kompleksus ir baimes. Juokiuosi iš tų, kurie pamynę laisvės troškimą, o tokio gal niekada nė nejutę, patogią rutiną priima kaip siekiamybę, kartais pagardindami ją brangiais pirkiniais ar vaikų pasiekimais.

Ir tada suprantu, kiek nedaug pas mane tikrumo ir kokios veidmainiškos mano skambios pažiūros. Kiekvieną rytą tiesos paieškas pradedu dirbtiniais stimuliantais – kava ir energetiniais batonėliais. „Išsinešimui“ – pasakau jau pažįstamai kasininkei. Tačiau plastikiniame puodelyje išsinešu tik jėgų ateinančioms dviems valandoms atlikti iki šleikštulio pabodusius darbus.

Visą dieną kramtau, gurkšnoju – iš elegantiškų puodelių, baltų porcelianinių lėkščių. Ir prisimenu, kad visgi gardžiausias buvo obuolys tranzuojant Lenkijos platybėse. Obuolys, leidžiantis prisiminti, kad esi gyvas, ir bent kelioms minutėms pasijusti herojumi iš numylėto Kerouaco knygų.

Vakare griebiuosi dirbtinių rojų. Ne, ne Huxley aprašyto meskalino. Sėdim, kilnojam bokalus, skambinam taurėmis. Apsvaigę pasakom tai, ko nederėtų, ir tyliai sau prisipažįstam, jog šito spindesio nereiktų, jei nebūtume tokie vieniši.

Naktį dirbtinė ramybė į skrandį krinta tablečių pavidalu. Atsigulu, užsimerkiu, ir dar kartą pasvajoju, jog rytoj viskas bus kitaip.

O rytojų vėl pradedu stimuliantais bei skambiomis frazėmis, jog nesu tokia, kuriuos prie stiklo arogantiškai smerkiu.