Prasilenkę laike

Skafandrą, sunkų akmenį, paleidžiu
nelygios grindys. Rieda į kampą
kojos it neišdegtas šamotas tižta
taip skubu, bet neišeina...
Man sakė, tu jau čia
man sakė, staigiai nesikelk
filtruoja ausys bergždžią patarimą.
jis čia, jis čia, jis čia
širdis pagauna Žemės ritmą pagaliau
jis čia, jis čia, jis čia
koridorius
ilgas kaip gyvenimas
žengiu lyg kūdikis, pramokęs eiti
troškimas veda, o ne kojos
tiek sielų baltų, baltos sienos

Suklūsta minia: ji ateina!
Ovacijos, gėlės, šūksniai
Ar tarsite žodį, ar mums patikėsite
Savo pirmuosius žodžius?
Bespalviai veidai pasirengę bet kam
Ar ten nuostabu? Ar grįšite ten?

Avarinis nusileidimas
nežinomos planetos tyruose
stebuklingai pasiekti namai
o kas paklaus, kokia jėga
priverčia grįžti,
drąsiai nutupdyti gigantišką
nuolaužų krūva pavirtusią raketą?
stiklinės akys neapleidžia
trajektorijos pasirinktos
už šių durų, sakė, būsi tu

Atsimenu paskutinį tavo liūdną
šešėlį akių
ir širdys daužėsi bemaž vienodai
žinojai, kad pasimatyti mums daugiau
nelemta
tvirtai, tą paskutinį kartą,
supai bežodės dainos ritmu
bučiavo karštos lūpos

Girgžteli vyriai, rankeną tvirtai laikau
ir jėgas sukaupusi koridoriaus erdvę keičiu
į tavo palatą
suklumpu paėmusi ramiai ištiestą
delną
guli toks tylus, ar kvėpuoji?
Bučiuoju pirštus tavo švelniai
o ašaromis nuplaunu delną
priglundu
ir lūpos suranda namus
grįžau, aš grįžau! Mano meile...
Meile mano, sakai
girdžiu tavo balsą, ar tavo
kieno gi jis ir veidas kieno
kiek laiko tavęs nemačiau?
Dabar, tik dabar pamatau,
kiek metų tau slegia pečius
kiek dešimtmečių apgobė, įsupo
negrįžtamai nunešdami anų dienų tave
lyg upė srauni popierinį laivelį
tik aš, lyg akmuo vandeny,
laiko tėkmės nepabūgęs
tokia, kaip kadais
bučiuoju
skaičiuoju bučiniais raukšles
ir stipriai glėbyje laikau
glaudžiu tave
lyg žiedą
nukąstą šarmos