Kūrybinės kančios

Mano mąstymas labai palaidas -
Viena akimirką galvoju apie gyvenimo prasmę,
O kitą – apie šlapios dešros kainas...

Taip ir eilės mano palaidos.
Nes koks šuo – toks ir šeimininkas.
Ar atvirkščiai?.. Pasimečiau jau pats...

Juk eilėraštis turėtų daiktas būt puikus.
Sistemingas, aiškus ir tikslus.
Gražus skambėjimu, gražus visuma prasmės.
Bet ką daryt, jei nesugebu vieningos parašyt net ir raidės?

Ir iš kur man po galais, dabar žinot,
Kaip prasmingai galima surimuot.
O! Pavyko! Bet čia – netyčia...
Iš kur galėčiau turėt tokią... hm... menišką telyčią.

Juk nebūna pirkt nei išminties, nei proto,
Juk nepamatysi užrašo „Mąstymas“, ant sienos prekybos centro.
Ne kiekvienas apdovanotas dovana tokia.
Ne kiekvienas gali po penkių minučių darbo tarti „Eureka“ .

Išsiplėčiau... Tai ką dabar daryti?
Gal reik liautis rašius... Ir taip ilgai galvoju,
Kaip eiles kažkokias sudaryti.
Tiek to. Jau eisiu. Tereikia išvados, kokią ją rašyt dūmoju...
Eureka! Galų gale, įkvėpimo galima semtis iš jo pačio -
Rašant apie tai, kaip sunku ką nors parašyti... Grąžtas.