Liepsna

Prologas. Erlo Egilio vedami, iš Obos, vos nutirpus paskutiniams ledams, išplaukė šešiolika karių. Tarp jų karalius Gundmundas, bei jo sūnus Eirikas. Dviejuose laivuose plaukė šešios moterys ir dešimt vyrų, apsiginklavę kalavijais ir kirviais, bei gynybai pasiėmę apvalius skydus su gumbu viduryje, kad priešą būtų lengviau parblokšti staigiai puolant. Laivus vedė Erikas, ieškodamas mitinės žemės – Vitheveno. Tai tolima sala, kurią dar Gudmundo ainiai apdainavo. Karius vedė iš lūpų į lūpas perduoti pasakojimai apie pasakiško grožio kraštą, kur žmonės garbina keistą, piktą ugnies dievą, kurio šventyklos tviska auksu. Ne vienas toks laivų duetas dingo jūroje, beieškodamas tos mistinės salos. Kiek gerų vyrų ir moterų iškeliavo į Valhalą, besivaikydami, gal būt, pramanytų lobių. Ir štai, šeimos palydėjo dar du laivus. Visi slaptai tikisi, kad jie grįš turtingesni, garbingesni, pasipuošę kovų randais ir pateisins ainių pasakojimus apie tolimos salos gyventojus, kuriuos paslaptingai vadina Sirindais. Palikę ramų Obos uostą, vyrai atsisveikinę su žmonomis, o moterys su vaikais, išplaukė į atvirą Rago jūrą. Dar ilgokai buvo matyti Mervalos laukai, beveik kiekvienam pažįstamos vietos. Nė vienas tų laivų keleivis nežinojo ar išgyvens šiandieną, tačiau šventai tikėjo ir maldavo dievų pagelbėti surasti paslaptingą, turtais aptekusią salą, apie kurią jie girdėjo iš senolių lūpų. Norėdamas sulaukti dievų palankumo, Gudmundas kalbėjo su Syru, kad šis paprašytų pagalbos ir papasakotų ar jiems pasiseks. Aiškiaregys daug nežadėjo, tačiau kalbėjo apie mūšį, kas privertė karalių dar atkakliau ruoštis išvykimui ir tikėti ainių pasakojimais. Todėl vos išplaukus, vyras prisišliejo prie Tyro ir maldavo Toro, kad oras būtų palankus ir nereiktų kovoti su jūros negandomis, kuriuos dažnai pražudo gerus karius. Erikas ne kartą vedė laivus, tačiau tai buvo pirmoji tokia tolima jo kelionė, o ypač nežinant kur reikės plaukti ir vaikantis senolių pasakojimų. Jūra, buvo rami, atnašavimas Torui pagelbėjo, todėl laivai plaukė be jokių nenumatytų nelaimių. Svendas visą laiką stovėjo ant stiebo, žiūrėdamas ar nematyti kokio nors nepažįstamo kranto, tačiau pirmas kelias dienas nesisekė nieko rasti. Irkluodami kariai pavargo, o maisto atsargos seko, tačiau ketvirtos dienos pabaigoje, kai saulė jau beveik pasislėpė už horizonto, Svendas pamatė ugnį tolumoje, tačiau ne Dangaus šviesulį, o ant kranto degančius laužus. Visi kaip vienas pakilo iš savo vietų, pasižiūrėti kas ten per žmonės. Iš pradžių galėjo pasirodyti, kad liepsnoja nedidelis kaimelis, tačiau, priplaukus arčiau buvo aišku, kad ten ne šiaip sau ugnis, o sukrauti į aukštas stirtas rastai pleška saulei leidžiantis. Aplink, buvo galima regėti ne vieną tamsiai apsivilkusį vyrą ir kelias moteris, šnabždančias maldas mistiniam dievui. Ant kalno matėsi šventykla. O svetimų laivų  išvysti niekas net nesitikėjo. Kariai išsirikiavo ir per keletą minučių atsidūrė prie kranto. Nustebinti tenykščiai dar bandė gintis lazdomis, kurias naudojo pasirėmimui, tačiau nieko nepešė. Viskas lūžo vos kirviu prilietus ir pakabukai, žiedai atsidūrė šiauriečių rankose. Ne viena gyvybė tąkart iškeliavo.