Jau daugiau kaip mėnuo gyvenu nežinioje. Ištisas mėnuo! Nežmoniškai pavargau.
Ir dar tas jausmas. Tarsi būčiau sekamas. Visur. Kur tik bebūčiau. Ir visada.
Kai reikia vaikščioti prietemoje ar tamsoje, aš einu baugščiai dairydamasis. Dairausi tik į šonus, šiek tiek pasukdamas galvą. Atgal nesigręžioju. Bijau. Bijau atsisukęs ką nors netoliese pamatyti. Bet ką – kaimyną, nepažįstamą žmogų ar, galų gale, kokią šmėklą. Bijau, nes supratau, kad mano gyvenimas man nepriklauso. Kad juo yra manipuliuojama. Tik nežinau kieno – suvaikėjusio, o gal išprotėjusio Dievo. Ar kokio nesubrendusio paauglio. Tas nežinojimas daugiausiai ir užknisa. Nors, iš kitos pusės – ką tas žinojimas pakeistų? Ogi nieko. Ir pavojus visada išlieka. VISADA. Pavojus, kad įvyks kažkas tokio, kam tu negalėsi pasipriešinti, netgi kaip nors to numatyti ar išvengti. Nes tau tai neduota. NES TU ŠITOJE SITUACIJOJE ESI NIEKAS!
Žinau, kad pirma bus veiksmas. Balsas, jeigu jį dar išgirsiu, bus po to.
Pavargau. Nežinau, ar gerai padariau, kad nebandžiau sužinoti, ar dar kas nors šioje gyvenvietėje girdėjo tą Balsą. Tačiau, ką tas pakeistų? Ar mano baimė sumažėtų? Ar galėčiau kaip nors įtakoti įvykius? Manau, kad ne.
Dabar, kai matau besišypsančius ar net susikrimtusius žmones aš jiems pavydžiu. Nes žinau, kad tie susikrimtę žmonės yra susikrimtę tikrai ne dėl Balso. Jie susikrimtę dėl vykstančio karo, dėl suirutės, tykančių pavojų bei neapibrėžtumo. Tačiau jiems yra lengviau. Jiems turėtų būti lengviau, nors jie to ir nežino. Jie net neįsivaizduoja, kaip būtų pasikeitęs jų gyvenimas, jei jie būtų girdėję Balsą.
Dar vakar buvau pasiryžęs nutraukti tą betikslį savo egzistavimą. Tačiau pamaniau, kad reikėtų papasakoti apie tą Balsą visiems. Nežinau, ar bus nuo to geriau. Man nesvarbu. Gal kam nors kils gerų minčių, kaip su tuo galima būtų kovoti. Negali juk su kuo nors kovoti, jei nežinai, kad reikia tai daryti, ar ne?
Kilpą pririšau prie gegnių stygos, pasilipęs ant kopėčių. Vakar. Užtrukau apie valandą – kojos skauda ir judesiai nebe tie. Dar su kumščiu nestipriai trinktelėjau į seną medį. Atlaikys. Ūkinis pastatas statytas dar mano senelio. Sąžiningai pastatytas.
Apačioje pastačiau taburetę.
Ne-e, aš nebūsiu pastumdėlis. Net kokio ten pamišusio Dievo. Jau geriau, va taip, į kilpą.
Apie Dievą mano žinios dar iš vaikystės laikų yra tokios – sėdi sau diedukas nuo neatmenamų laikų kažkur ten, aukštybėse ir stebi visus. Ir ne tik stebi, bet ir atlygina visiems pagal nuopelnus. Jei ne šitame gyvenime, tai kitame. Na ir trauk devynios – tegu tas diedukas sau sėdi. Jis man netrukdo.
Nes aš jaunystėje buvau auklėjamas, kad visada elgčiausi taip, kaip norėčiau, kad kiti su manimi elgtųsi. Visai nereikėjo manęs gąsdinti kažkokiais diedukais. Ir savo sūnų taip auklėjau.
Tačiau mačiau, kad pasaulyje yra daug neteisybės. Na, matyt, nespėja tas diedukas vienas viską sužiūrėti.
Rašau atsisėdęs ant kaladės, ant kurios skaldydavau malkas – čia šviesiau. Ant kaladės ir paliksiu šį laišką, baigęs rašyti. Name išjungiau visus elektros prietaisus, duris užrakinau, raktas čia, kelnių kišenėje. Vargu, ar jo kam prireiks. Na, o jei prireiks, tai ras.
Mintys painiojasi. Šiandien neišgėriau vaistų. Ir vakar. Nebemačiau prasmės gerti. O užvakar? Nepamenu. Širdis streikuoja. Ir iki to įvykio su ja nebuvo gerai, o vėliau dar pablogėjo. Apie ką aš čia? A-a-a, taip.
Apie lėktuvo nukritimą su kaimynais kalbėjome dažnai. Apie katastrofą greitai sužinojo beveik visi gyvenvietės gyventojai. Keli iš jų savo akimis matė tolumoje krentantį degantį orlaivį. Po to apylinkėse pradėjo šmirinėti visokios komisijos. Kai per televizijos žinias sužinojome, kad tai buvo Malaizijos lėktuvas ir kad juo skrido daug užsieniečių, kalbos gyvenvietėje dar labiau pagyvėjo. O šalyje prasidėjo rietenos, kas dėl to kaltas. Mūsiškiai kaltino rusus, o rusai – mūsiškius, t. y. ukrainiečius. Aš vienintelis žinojau, kad jie neteisūs. VISI. Kalčiausias buvo Balso šeimininkas. Ne kitaip. Bet apie Balsą daugiau niekas nekalbėjo. Aš irgi neišsidaviau jį girdėjęs. Kodėl turėčiau? Ir ką tas pakeistų?
Tuo labiau, kad pirmiausia šitą naujieną papasakojau sūnui. Paskambinau telefonu. Jis jau dešimtmetį gyvena Jungtinėse Valstijose, ten sukūręs šeimą. Įleidęs šaknis, taip sakant. Į tėviškę grįžta labai retai, tai vis pakalbam telefonu. „Neblūdyk, tėvai“ – pasakė, išgirdęs mano nuomonę. – „Tau tiesiog pasivaideno“. PA–SI–VAI–DE–NO. Taip pasakė sūnus. Tikras sūnus. Net nesuabejojo, kad gali būti kitaip. Tai ką pasakytų svetimi? Tikrai palaikytų mane bepročiu. O gal iš tiesų taip ir yra?
Lėktuvo sudužimas ir Balsas susiję. Jei būtų kitaip, aš visiškai nepergyvenčiau. Jau tiksliai nepamenu, kokiu eiliškumu klostėsi įvykiai – lyg tai Balsas buvo vėliau. Bet dabar tuo nesu tikras. Tačiau tarp tų įvykių buvo gal koks minutės ar dviejų skirtumas, ne daugiau, todėl iš principo tas eiliškumas neturi didelės reikšmės. Balsas ir lėktuvo sudužimas TIKRAI SUSIJĘ! Velnias, aš jau tikrai kraustausi iš proto.
Tiesa, per tą mėnesį Balso daugiau nebegirdėjau. Bet tai man atrodo per menkas argumentas džiaugsmui. Man atrodo, kad, arba Balso šeimininkas kaupiasi naujoms katastrofoms, arba... jo valia jos vyksta kitose planetos vietose.
Beje, ar esate girdėję kaip ant scenos artistas tyliai kalba į mikrofoną? Esate? Tuo metu jūs viską kuo puikiausiai girdite, tačiau nepaisant to, vis tiek suprantate, kad žodžiai buvo ištarti tyliai. Galbūt, net šnabždant. Netgi, jei tuo metu ir nežiūrite į atlikėją, jūs vis tiek tai žinote. Kažkaip tai pavyksta suvokti, ar ne? Tai todėl, kad tylūs ir garsūs balsai skiriasi.
Sakau tai dėl to, kad Balsas taip pat buvo ištartas tyliai. Supratau tai. Na, tarsi sau. Ne kam nors kitam. SAU. Net šiurpuliukai per kūną nubėgo išgirdus. Netgi, spėju, kad aš jo neturėjau išgirsti. Bet išgirdau. Nežinau ar būčiau išgirdęs, jei būčiau buvęs namo viduje ar būčiau paskendęs apmąstymuose. Tačiau, lyg tyčia, tuo metu buvau lauke ir klausiausi, ar nepasigirs dar kokių nors garsų. Stiprus dundesys, patraukęs mano dėmesį (kaip vėliau paaiškėjo – sudužusio lėktuvo), jau buvo nutilęs. Ir tas Balsas atsklido kažkur iš aukštybių. Nesakau, kad iš dangaus. Kažkur iš tos pusės. Negarsus, vyriškas balsas.
Įdomiausia tai, kad iš karto nesupratau, ką sakė Balsas. Girdėjau pakankamai aiškiai, pagaugais nuėjo šiurpas, piestu pastatęs visus gyvaplaukius, bet prasmės nesupratau. Tačiau frazes įsiminiau. Jos nebuvo ilgos. Po to nuolat jas sau kartojau. Kad neužmirščiau. Labai jau panaši į lotynų kalbą. Vėliau išsiverčiau su google vertėju. Tarp kitko, tik supratus frazių prasmę, mane ir apėmė tikras siaubas. Ne BAIMĖ. SIAUBAS.
O dabar man toptelėjo mintis, o gal tas Balsas reiškia, kad ten, aukštybėse taip pat pradėjo naudotis kompiuteriais? Bet tada kas bus, kai jie kompiuterius įvaldys tobulai?
Kažkurią dieną pagavau save begalvojant, o gal iš tikrųjų man viskas prisisapnavo arba aš viską išsigalvojau. Iš pradžių vos tuo nepatikėjau. Kodėl gi ne? Fantazijos man užtektų. Bet vėliau supratau, kad viskas yra ne taip paprasta. Galų gale, juk viskas turėtų būti kažkaip pagrįsta ir paaiškinama, ar ne? Lotynų kalbos aš nemoku. NIEKADA NEMOKĖJAU! Į mane niekada nėra trenkęs žaibas, nesu buvęs komoje. Kai kurie žmonės, iš jos pabudę, pradeda kalbėti kabomis, kurių iki tol nežinojo. Tiesa, šią kalbą atskiriu pagal specifines žodžių galūnes, kurių nėra kitose kalbose.
Ir aš juk negalėjau sugalvoti dviejų, kažką reiškiančių frazių, nemokėdamas kalbos, ar ne?
„Curabitur movetur ad gradum“. Ir po pauzės – „Ha, bonum“.
„Aš perėjau į kitą lygį. Cha, geras“.
Kažkas apsidžiaugė nužudęs daugybę žmonių ir perėjęs į kitą, reikia manyti, aukštesnį lygį. Vieninteliai klausimai, kurie man iškilo išgirdus Balsą – kas yra tas „aš“ ir kokie dalykai spręsis kitame lygyje. Tačiau dabar nebesu įsitikinęs, kad labai trokštu tai išsiaiškinti. Gal atsiras jaunų žmonių, norinčių tai padaryti.
Man irgi jau laikas į kitą lygį. Atsikeliu. Iki taburetės po kabančia kilpa vos keletas žingsnių.
Įveiksiu.