Rašyk
Eilės (74947)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10613)
Vaikams (2541)
Slam (50)
English (1152)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Laukinė Obelis Laukinė Obelis

Ji. Kitas rytas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Sušiktas rytas. Stengiausi įrodinėti sau, kad man nieko nereiškia nei Jonas, nei mūsų kivirčas – tai ne mano gyvenimo dalis. Ir vis dėlto nesisekė. Pykau ant savęs už tai, kad negaliu pamiršti, pykau, kad stengiuosi pamiršti, pykau, kad pykstu. Mintimis skubėjau, lėkiau paknopstom tolyn, o kūnas neklausė, kūnas buvo išsibarstęs po visą butą, iš kurio po dešimties minučių turėjau išlėkti į darbą.
    Nors iš tikrųjų aplink buvo neįprastai tvarkinga, viskas man atrodė sujaukta, iškuista, svetimų rankų nučiupinėta, apuostinėta. Negalėjau to nejusti, negalėjau šleikštulio numarinti. Velnias, koks jis niekingas padaras – lyg utėlė įsiveisė mano asmeninėje erdvėje, įsisiurbė į tai, kas mano – į tikrąją mano buto sielą, į drakono galvą, plaukus, odą, smegenų ląsteles.
    Net pati stebėjausi, kad šie Jono prisilietimai prie mano nuosavybės galėjo mane šitaip siutinti. Liedama pyktį pademonstravau platų repertuarą, paskandinau jį baisiausių srutų liūne. Mačiau, kad neberanda kuo atsikirsti, tik žiopčioja lyg dustantis šunytis. Galiausiai puolė prie gėlių.
    Ne, tai ne gėlės!
    Tos gėlės – tik niekis.
    Tai visa kita – mano gyvenimas ir netvarka, kurios niekada net nemėginau nuo Jono slėpti, o jis niekada to nelietė. Gal todėl ir buvo su juo gerai – jis nekaišiojo nosies. Neklausinėjo. Nereiškė savo įsitikinimų. Ateidavo, pasėdėdavo mano chaotiškoje galaktikoje, pablevyzgodavo, permiegodavo ir išsinešdindavo. Nors dažnai nakčiai likdavo pas mane, jis nepersikraustė, ne, jis liko ten, savo bute, net gulėdamas mano lovoje jis buvo kitur, ne čia. Nei mes kažką tardavomės, nei žadėdavome vienas kitam. Jei pasakydavau, kad tą vakarą netinka, jis nieko neklausdamas apsisukdavo ir nukėblindavo namo.
    Mylėdamasi dažniausiai galvodavau apie Klaidą. Net nenutuokiau, kaip jis iš tiesų atrodo, bet užsimerkusi matydavau jį mintyse: santūrus, subrendęs, šiek tiek žilstelėjęs, bet dar nesenas, nei pernelyg gražus, nei itin patrauklus, ne žurnališka vyro ikona, o tikras žmogus; ne plevėsa, neblevyzgojantis be reikalo ir netarškantis kaip Jonas. Klaidas turi būti visai tylus, toks, kaip per mūsų pokalbius telefonu. Savo pačios susikurtas vaizdas kutendavo ir dilgčiodavo visą kūną, kaitindavo pačius slapčiausius užutėkius, slėnius, gyvenvietes mano kūniškoje ir nekūniškoje stichijoje. Iš baimės tai prarasti neatsimerkdavau tol, kol nepabaigdavome.
    „Tau jau gerai? “
    „Man visada gerai. “
    Taip, su Jonu buvo gerai – juk nieko iš jo nesitikėjau. Ko galima iš tokio kaimo tikėtis? Tiesa, Jonas buvo jaunas, žavingas ir patrauklus. O su savo gėlėtais Bjorn Borg apatiniais būtų galėjęs keliauti tiesiai į blizgančius žurnalo puslapius. Bėda, kad man tokio nereikėjo. Jis tik atsitiktinai pasitaikė mano gyvenime. Ir tiko. Mes abu vienas kitam tikome. Kartais atlapaširdiškai kartu  iš savęs pasišaipydavome – mylime vienas kitą iš neturėjimo ką veikti.

    Vakar supratau, kad jis net neįžvelgė esmės.
    „Ai baik pykti, aš gero norėjau. “
    Jis manė, kad užsiutau dėl gėlių. Lyg tos gėlės man rūpėtų!
    Tik kaimiečiai gali suversti kaltę augalėliams, medeliams, gyvūnėliams. Bulvytės, morkytės, kardeliai, tulpytės, našlaitytės...
    Jei būtų mano valia, tų suknistų augalų namuose visai neturėčiau – ir vietos būtų daugiau, ir vargo mažiau. Ar mano kaltė, kad darbe gėles nuolat dovanoja? „Kad nereikėtų apie pamerkimą galvoti, nupirkome su vazonu. Bus paprasčiau ir laikysis ilgiau. “ Be paliovos tempiu jas namo, taip ir stovi, želia, nevysta, nedžiūsta. Myli mane tos gėlės, kaip ir katinai. Vyliausi, kad visos sudžiūs, nunyks, kol būsiu išvykusi. Buvau įsitikinusi, kad Jonas pamirš jas palaistyti. Jei savo triusikus ant palangės palieka, tai kur jau gėlėmis toks gražuolis pasirūpins! Bet ne – lepino lyg tikras princeses, net nesuprasi, kas jam svarbiau – žmogus ar augalas. Geriau kaktusų būčiau prisodinusi, bent jau būtų susibadęs pirštus. O dabar glostinėjo, glamonėjo, čiūčiavo! Išvažiuodama maniau, kad net rakto į rankas nepaims ir kojos nekels pro duris – ko jam čia – juk niekada niekuo nesidomėjo, jam buvo nė motais visi mano daiktai, baldai, knygos. Net nebūtų radęs, kur kavos puodeliai. Niekada net neieškojo.
    Drebulys nupurto vos tik pagalvojus, kaip jis mano daiktus čiupinėjo. Matau kiekvieną prisilietimą.
    Vakar prišokęs prie orchidėjos ėmė kažką marmaliuoti, glostyti kotą, tarytum vis dar neužtektinai būtų tas gėles apčiupinėjęs, tarytum dar nepakankamai jos būtų iščiustintos. Orchidėja man nebūnant sužydėjo, dabar kaip nauja, neatpažįstama, sunku patikėti, kad per dvi savaites gėlės gali šitaip pasikeisti.
    „Ko tau čia reikėjo? “
    „Ko? Juk pati prašei gėles pažiūrėti. “
    „Aš neprašiau, aš tik... Ne tam, kad čia man... Žinai, varyk iš čia! Nešdinkis! “

    Nebepamenu, ką pagauta pykčio jam išrėkiau. Paskui išstūmiau pro duris ir užsirakinau. Sustingusi klausiau, kaip žingsniai kyla mūsų metaliniais laiptais į antrą aukštą ir dingsta už durų. Ilgai stovėjau klausydama tylos, uosdama kambario orą; visur buvo prisisunkę jo aitraus kvapo. Negalėjau pakęsti minties, kad esu matoma iš jo stebėjimo taško – pro virtuvės langą. Ach, prakeikimas – kaimynai – net susipykti negalime: žinai, kad tave visą laiką girdi, užuodžia ir perregi, o pabėgti nėra kur.
    Tada dar nežinojau, kad ta galimybė čia pat, šalia – vieta, kur gali būti visiškai laisvas, nors niekada nesi vienas, niekada nesijauti vienas.
    Galiausiai susileidau ant grindų. Taip sėdinčios jis negalėjo manęs matyti. Pirštais suspaudžiau kilimo kraštą. Nusipurčiau – net kilimas, net ir tas prisigėręs jo, jo žingsnių, jo pėdų šilumos jo buvimo.
    Paskubomis nupirktas, rėkiančių spalvų, sintetinis – tuo metu neturėjau pinigo geresniam, bet, vos Jonui prisilietus, jo vertė pasikeitė. Dar neįneštą į kambarį Jonas naująjį kilimą savo ranka užantspaudavo. Ir nuo tos dienos abu jie mane savaip džiugino, nors abu buvo prasti ir pigūs. Būdavo, kad naktį, kai Jonas užmigdavo, o mane apimdavo nemiga, išsliuogdavau iš patalo ir nusileidusi ant grindų įsisiurbdavau į šiurkštų kilimo audinį. Prabudęs jis lyg šunytis susigėsdavo, neva vėl netyčia išstūmė mane iš lovos. Negalėjau prisipažinti, kad prie kilimo prisiglausti man taip pat miela, kaip prie jo paties. Nors pigus ir prastas, jis šildė šaltą butą ir mano vienišą gyvenimą. Abu jie šildė – nebereikėjo vienai sėdėti ant pliko linoleumo. Sėdėdavom dviese. Tiksliau, trise: aš, Jonas ir kilimas.
    Nebeapsikentusi kilimą susukau, nutempiau prie durų ir atrėmiau į sieną. Stengiausi jį pamiršti, bet nesisekė. Gerdama arbatą dar ilgai dėbčiojau į liūdnai stovintį ruloną. Ištįsęs, liesas, per pečius mažumėlę gunktelėjęs, nunarinęs galvą jis man priminė tik vieną būtybę. „Į sveikatą! “ – kilstelėjau puodelį į jo pusę. Galiausiai apėmė neišpasakytas graudulys. Priėjusi patapšnojau per petį: „Jonai tu Jonai, pats prisidirbai, pats košės privirei. Ko lindai į mano gūžtą, juk žinojai, kad aš ne višta perekšlė“, – stengiausi ištarti kuo lengvabūdiškiau, negalėjau sau leisti priešais šitą nesusipratėlišką statulą apsižliumbti.
    „O kam man raktą davei? “ – klausė jis, kai apšaukiau.
    Tikrai, kam jam raktą daviau? Turbūt tam, kad galėčiau apkaltinti už nerūpestingumą, už tai, kad mano prašymo neišpildė. Įsivaizdavau, kaip apmėtysiu jį sudžiūvusių gėlių vazonais. O po to būtume kartu išsitiesę tarp tų išbarstytų stagarų ir nuvytusių žiedų. Lyg du neišauklėti piemenys.
    Iki pat ryto gulėjau lovoje ir spoksojau į tamsą, gėlės, iškėlusios savo galvas, tylėjo, kilimas, atsirėmęs į durų staktą, ir stebeilijo į mane. Vis sunkiau sekėsi rasti atsakymą į klausimą, kodėl mes susipykome.

    Rytas buvo negailestingas. Nemiegota naktis, kelionės nuovargis, pirmoji darbo diena po atostogų. Ir dar tos šaltos, nuogos grindys.
    Sustojusi vonioje pakėliau žvilgsnį į save veidrodyje. Nemačiau nieko kita, tik du juodus ratilus aplink akis. Nemiegota, nemiegota, nemiegota... Niekada netikėjau, kad nemiga gali šitaip išdarkyti gamtos grožį! Skubriai subraukiau nuo pečių plaukus ir susegiau į uodegą. Vėl: „Tu nei geresnė, nei blogesnė. Visai eilinė, kaip kiti. “
    Su dantų šepetėliu prisiartinau prie lango ir valandžiukę lyg teatrą stebėjau šlapią pasaulį už stiklo. Nuo stogų sruvo storos čiurkšlės, tarytum namai isteriškai verktų ir neturėtų nė skiautės veidui nusišluostyti, mūsų kiemo šviestuvas irgi liūdnai ašarojo. Kisa tupėjo antrame aukšte prisispaudęs prie sienos, kur po stogeliu buvo likusi siaura, lietaus nepaliesta juosta.
    Galiausiai susiprotėjau, kad vėluoju. Paskubom iškračiau daiktus iš savo skudurinio kelioninio krepšio ir beveik viską sugrūdau į odinę rankinę. Vos tilpo. Piktinausi, kokių velnių kasdien reikia nešiotis pusę savo gyvenimo, tarytum tai būtų ne mano, o kažkieno kito pasirinkimas.
    Lietpaltis? Kurgi mano raudonas lietpaltis? Ir skėtis. Vėl pajutau Jono rankų prisilietimo žymes, tuščius pėdsakus, kuriuos galima pastebėti ne tada, kai kas nors paliekama, o tada, kai atimama. Ar gali būti, kad jis mane apvogė? Ne, argi Jonas sugalvotų vogti daiktus? O gal galima pavogti kažką kita? Et, juokingos mintys.
    Iš manęs dažnai šaipydavosi, kad esu kieta, bedvasė miestietė, neva ant asfalto negali užaugti gyvi padarai, visa, kas tikra, veisiasi kitur – žolėje, pievose, miškų tankumyne. Tarytum mieste gyventų ne žmonės, tik baubai be sielos. Tokie kaip aš. Gal todėl be paliovos ieškau dvasios ten, kur jos būti negali, įpūčiu gyvybę į daiktus, jie tampa mano sugyventiniais, mano kasdieniais palydovais. Ir jei kiti tuos daiktus čiupinėja, gyvybė juos apleidžia. Tikroji gyvybė.

    Rakindama duris išgirstu iš tolo atpuškuojant autobusą. Jis amžinai vėluoja, tik ne tada, kai man to reikia. Pasileidžiu per lietaus prisisiurbusią, gležną pavasario žolę. Balos, ežerai, jūros tyška į šalis. Nesuprantu, kam reikalingas lietpaltis, jei įpusėjusi pievą lieku iki juosmens šlapia. Nujaučiu, kaip karikatūriškai atrodau strakaliodama per pievą su raudonu lietpalčiu, nuo peties smunkančia rankine ir didžiuliu skėčiu, kurio kraštai nuo vėjo užsiliečia į dangų. Vaizdas turėtų būti aukščiausios klasės, kaip vynas su išlaikymu. Jei Jonas pamatytų, tikriausiai pravertų langą ir skardžiai nusikvatotų. Laimė, jis tokiu metu jau būna išlėkęs.
    Prisiartinusi žvilgteliu į stotelę ir sustingstu it kuolas.
    Ne, tikrai nelipsiu į tą autobusą!
    Geriau šliaušiu pėsčiomis, geriau vėluosiu į darbą. Galiu netgi apsisukti, grįžti namo, išsirašyti sau ligą ir visai niekur neiti. Tačiau mano spektaklis tampa per daug juokingas – jau atbėgau visą kelią, liko vos keli žingsniai.
    Matau, kad durys neužsiveria, jos laukia manęs. Iš veidrodėlio į mane spitrina nekantrios vairuotojo akys. Nenorom, lyg į svetimą sceną, įsiropščiu vidun. Nutūpiu ant priekinės sėdynės ir imu isteriškai knistis rankinėje, o mintyse kartoju: neatsisukt, nieku gyvu neatsisukt.
    Susirandu ausinukus. Jaučiu, kaip žvilgsnis šliaužia per mano nugarą. Įkišu ausinukus į ausis. Žvilgsnis nesiliauja. Įjungiu muziką. Klaido muziką. Slapčiomis ją susiradau. Anokia čia paslaptis, joks nusikaltimas, bet kažkodėl nenorėjau išsiduoti, kad ta muzika man patinka. Ne tik pačiam Klaidui, visiškai niekam nerodžiau, ką klausau, net Jonui. Tai buvo paslaptis, kaip ir pokalbiai – mano, tik mano.
    Visą kelią akys be paliovos ropinėja mano pečiais, apykakle, plaukais. Jis toks įžūlus! Jei tik galėčiau, atsisukčiau ir gerai jam vožtelėčiau, be jokio pasiteisinimo. Tačiau jis per toli, pačiame autobuso gale.
    Dar labiau susikūprinu ir bandau ištirpti muzikoje. Klaido muzikoje. Seniai su juo nekalbėjau. Atostogaujant tai sudėtinga.

    Prie parko į autobusą įlipa kontrolė. Žaibiškai palinkstu ir vėl puolu kuistis po rankinės pasaulį, tikėdamasi ten rasti išeitį. Velnias, aš nepasižymėjau bilieto. Aš jo net neturiu! Kitą kartą būtų siaubingai gėda, bet suvokimas, kad neturiu pinigų, šiandien išblukina moralę, trokštu tik bet kokia kaina rasti išsigelbėjimą. Tačiau pagalba iš dangaus nekrenta. Prakeikimas. Na ir rytas!
    – Kiek kainuoja bauda? – sušnabždu kuo tyliau.
    Kontrolierė su gailesčiu nužvelgia mano veidą. Žinau – kad ir kiek tai kainuotų, sumokėti negalėsiu, po kelionės mano piniginė visiškai tuščia, o kišenėse švilpauja vėjai.
    – Čia jos bilietas.
    Priblokšta atsisuku ir nužvelgiu savo gelbėtoją. Stovi lyg stulpas, kaip susuktas kilimas prie mano durų.
    – Atsiprašau? – sukurkia kontrolierė.
    – Taip. Čia tikrai...
    – O kas jūs, pone?
    – Aš... Mes... mes kartu, – mikčioja Jonas.
    Moteriškė vėl nutaiko savo varliškas akutes į mane. Regis, jai labai palengvėja pamačius, kad iš dangaus nukrito šis stebuklas.
    – Aš jos... – toliau mikčioja mano gelbėtojas. – Ji... ji mano, na, mano...
    – Aš? – sušunku ir stipriai stumteliu Jono krūtinę.
    Visa šio ryto ir visos nakties kančia sintezuojasi į šį vieną rankos mostą. Jonas susvirduliuoja, bet laiku spėja įsikibti į ranktūrį. Mano ausinukai strykteli ore ir klakteli ant murzinų autobuso grindų. Jonas stovi atsilošęs, bet neatrodo, kad būtų pernelyg mano pykčio nustebintas, tik lengvai nusijuokia. Vėl matau, kad jam visas gyvenimas tik anekdotai ir šposai.
    Jis pasilenkia ir pakelia ausinukus, nutrina purvą į savo striukės audinį, tada pabrauko pirštu, lyg tikrintų, ar tikrai švarūs. Ši flegmatiška ramybė mane ir stebina, ir siutina.
    – Tai kiek ta bauda kainuoja? – ištaria su pašaipėlės gaidele ir grybšteli mano rankovę.
    Matau, kad dar sykį perbraukia per ausinuką ir susiruošia klausytis muzikos. Klaido muzikos. Na jau ne!
    – Palauk! – griebiu jo ranką. – Taip jis mano! – išrėkiu ir pasisuku į varlę kontrolierę. –  Jis mano... mano... Čia mano bilietas.
    Sustingsta. Kontrolierė. Jonas. Ranka, jo ranka. Mano muziką sau prie ausies laikanti ranka.
    Nežinau, kiek truko ta akimirka, bet jai pasibaigus Jonas įspraudė man į saują bilietą kartu su ausinukais, o tada pasisuko ir nieko nebetaręs išlipo iš autobuso.
    Likau stovėti išsigandusi ir kalta – kad šitaip viską sugadinau. Elgiausi taip kiauliškai, kad net Jonas pabėgo, paliko mane vieną stovėti autobuse. Tik apsidairiusi suvokiau, kad jis išlipo ne bėgdamas nuo manęs, o todėl, kad tai buvo jo stotelė.
    Ar stebuklas, kad neatsisveikino? Juk mes niekada neatsisveikiname. Ir susitinkame, ir išsiskiriame netyčia. Mums taip patogiau.
2014-10-29 23:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-11 23:51
EgiZ
Tikras malonumas. Niam. Abiejų tekstai dėliojasi į vieną - puiku. Bet malonumas ėmė vadėtis autobuso scenoje. Nesugaudau, kas ir kaip, turbūt reikia dar kartą skaityti, įsiskaityti, tik spėju iš savo skaitymo: pabaigop pradėjau kabinėtis prie žodžių.
Štai čia tos mano priekabės: 
vynas su išlaikymu, nužvelgia mano veidą, stumteliu Jono krūtinę, griebiu jo ranką (nors čia gali būti), ausinukai/ausinukas, nemotyvuotas šposai, nutrina purvą į savo striukės audinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-09 18:43
sesė_mėta
Įdomu skaityti šitą bendrą jūsų projektą. Bet šitą dalį gal kiek sunkiau negu visas kitas ankstesnes. "Mintimis skubėjau, lėkiau paknopstom tolyn" - kažkaip nuo pat pradžios taip ir traukia kuo greičiau skaityt, perskaitai ir pats persisemi kažkokiu neaiškiu pykčiu ir nerimu.
Et, norėtųsi rasti kažką prie ko galėčiau prisikabinti, bet turbūt ne šį kartą. Sėkmės rašant toliau, kol kas planuoju likti ištikima skaitytoja.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-30 01:13
Pranas
  Nereikia „sušikto ryto“. Jis galėtų  būti tiesioginėje kalboje, dar kur, bet irgi tuomet, kai verčia kažkoks būtinumas. Ir visa pastraipa, beje,nesuprantama - ne kūnas taip bastėsi, kaip pavaizduota: o kūnas neklausė, kūnas buvo išsibarstęs po visą butą, iš kurio po dešimties minučių turėjau išlėkti į darbą. Bet gana tokių mano priekabių. Nemylėčiau, nesikabinėčiau.
  O toliu skaičiau „išmislytą“ tekstą. Matyt, todėl taip, kad mes labai atitrūkstame ne tik nuo gyvenimo, bet ir patys nuo savęs. Bus įdomu išgirsti, kaip pasielgsi, kai Jonas vieną kartą praneš kažkokiu  būdu tau žinią, kad jis išvyko į Ukrainą.Tai vienas iš tų, matyt, dar nedaug, ir pionierių, kurie iš tikrųjų jau Ten.
  Sėkmės linkiu..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-29 23:57
Laukinė Obelis
Šis gabaliukas labiau kalbasi su A Puoko Jis. Gėlės nei su mano paskutiniu tekstu. Na, bet visi jie kažkada turėtų kaip dėlionės kaladėlės susidėlioti į savo vietas. Tikėkimės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą