Ten

Į naktį kyla baltas kaip plaštakės dūmas
ir sklaidos vidury žiemos šalnos
kiek liko dar gyvent po vieną gulint
kiek dar akimirkų maldas šventas kartot

Kur buvo metai priremti prie sienų
ir kur jie dingo, kai atėjo pabaiga
akis tavas matau kur žiba mėnuo
į dangų klibinkščiuoja senstanti delčia

Ir aš kriepiuosi, dar pabūk truputį
dar leisk įkvėpt plaukų ir pilnačių
palaukt, kol įsižiebs lange lemputė
kol juodos katės lips mums ant pečių

Jos inkščia tarytum šunys visą dieną
ir prašo, kad sugrįžtum žemėn tu
ir aš žinau, tu debesį parėmęs
žiūri iš ten ir juokiesi iš visų