Rašyk
Eilės (74947)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10614)
Vaikams (2541)
Slam (50)
English (1152)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Laukinė Obelis Laukinė Obelis

Ji. Kaimynystė

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Gyvenu čia jau antrus metus. Šiame bute. Ne, teisingiau sakant, mūsų kieme. Arba pasaulyje, kuris yra bendras mano su kaimynais. Tiksliai žinau, kaip reikėtų tai pavadinti – jei sakau, kad čia mediniai namai, žmonės tikisi pamatysiantys vilas, jei paaiškinu, jog tai daugiabučių kompleksas, visi įsivaizduoja mūrinius daugiaaukščius, sakyti bendrabučiai – vėlgi neteisinga, juk nesinaudojame nei bendra virtuve, nei tualetu. Taip, turime viską sava, bet vis dėlto jaučiuosi, tarytum gyventume bendrą gyvenimą. Mūsų kiemas kaip slibinas, o butai – tai galvos, su ausim, akim, nasrais, net su savom smegenim. Ryjam, mąstom ir šnekam kievienas savo, bet skrandis mala maistą bendrai, ir, jei prasideda virškinimo sutrikimai, nė vienas kančių neišvengia. Kad ir kas benutiktų, pabėgti nepavyks, nes kur dar dėtis tokiems kaip mes – niekas nesikviečia mūsų į svečius, atostogauti irgi niekada neišvažiuojame.
    Ypatingai vasarą tą mūsų bendrumą jaučiu. Užėjus karščiams tampame neatsiejami. Tada virtų bulvių garą arba dilgynių arbatos aromatą iš kaimynų buto užuodžiu stipriau nei savo, Romas knarkia taip, kad nebegirdžiu savęs, o žmona nuo pat ryto mezga: „Cik cak, cik cak... ot, choliela, tas siūlas! Nu Romai, patempk, kol nesusipainiojo, a girdi? “
    Ir dar visi vaizdai. Atsikrausčiusi pasikabinau užuolaidas, bet gana greitai pajutau, kad ramybės dėlei turėčiau jas visą laiką laikyti užtrauktas, gal tada jie apsiprastų ir nurimtų, nes jei užskleisdavau tik retkarčiais, tuojau pat sužadindavau smalsumą, pajusdavau, kad būtent tada aplinkinių ausys įsitempia, uoslės receptoriai įsijungia, ir aš tampu kiaurai perregima. Tik atskleidus langą jie vėl atsipalaiduodavo, o aš pasijausdavau laisva. Su laiku lioviausi užuolaidas lietusi, o vieną dieną nuplėšiau ir paklojau mūsų katinui, kad tas netrintų mano durų kilimėlio.
    „Tau tinka katės“, – yra sakęs ne vienas. Aha – tinka, tarytum katės būtų spalvotos segės ar skrybėlaitės. O jei ir tinka, nemanau, kad ilgai jos pas mane išbūtų, nes katės juk neminta knygomis. Bet jos vis dėlto mane myli. O gal tik aukojasi, matydamos mano vienišumą. Išorinį vienišumą. Ne, jos tikrai negali būti tokios kvailos – juk sakoma, kad katė itin išmintingas gyvūnas. Jei jau taip, turėtų matyti, kad man nieko netrūksta, nieko nesiilgiu ir nesvajoju apie nieką kita.
    Sesė sako, kad atėjo laikas „kažką daryti“. Ši jos užuomina man labai aiški – štai, ji susirado tą kažką, po metų pagimdė Irutę, po to tas kažkas dingo. Dabar retkarčiais važiuoju pas jas, nes Kristė būna pavargusi ir nori nuo kasdienybės pailsėti. Įdomus supratimas – turėčiau susitvarkyti savo gyvenimą, susirasti kažką, pasigimdyti kūdikį, o vėliau bandyti nuo to savo gražaus gyvenimo pabėgti. Mano gyvenimas ir taip puikus, dar nė karto nesvajojau pabėgti, nė minutei.
    Net kaimynai, su kuriais kartais jaučiuosi valganti iš vienos lėkštės, man netrukdo. Iš pradžių, vėlgi, Kristės įkalbėta, buvau nusiteikusi kraustytis kitur, kur manęs niekas netrukdys, neklausys, nestebės, kur galėsiu ramiai turėti savo kasdienybę, negirdėdama ir neuostydama svetimų gyvenimų. Tačiau vis delsiau.
    Vos pagalvojus, kad dar kartą teks kažkur gabenti visus savo irvingus, murakamius ir tolstojus, tapdavo silpna; o vėliau supratau, kad visai nenoriu bėgti nuo visų šių hamletų, vronskių, generolų ir grafų, man patiko gyvenimas šalia jų, tarp jų, bendrai, kartu.
    Ir likau.
    Sesuo prakeikė šią skylę ir pas mane nebesilanko, tačiau ji vis dėlto suprato, kad dėl išsikraustymo zyzti nebeverta. Ir labai gerai, kad čia nebesilanko. Man apskritai nepatinka, kai kiti ateina į mano butą – tai mano valda, mano nuosavybė. Be vargo galiu dalintis su kaimynais bendru slibino pilvu, bet nenoriu, kad kiti rakinėtų man priklausančios galvos dantis ir tikrintų smegenų linkius bei linijas.

    Nė vieno iš kaimynų dorai nepažinojau, niekada mes nelindome vieni kitiems į akis, tik egziztavome šalia, lyg būtume susieti nematomais, bet neišvengiamais saitais.
    Juozas, kuris vieną dieną išsikraustė, nuolat grodavo pianinu. Ar ta muzika man patikdavo, ar ne, net negaliu pasakyti – ji buvo mūsų visų, neatsiejama. Net vakarais, kai jis, persisotinęs vienatvės, gūžodavo ir smiliumi spaudinėdavo tą vieną vienintelį, patį įkyriausią klavišą: pim, pim, pim, pim, pim, – nė sykio nedingtelėjo mintis, kad reikėtų jį kažkaip nutildyti.
    Tai mūsų visų bendras gyvenimas. Kaip dangus – va, kepina saulė, paskui debesuojasi, tvinksta, praplyšta, kapsi lietus – priimu viską nesiskųsdama, net nemačiusi prognozės.
    Išneštas iš namų pianinas pasikeitė, buvo visai nebe tas, kokį girdėdavau. Priėjusi delnu nušluosčiau dulkes, o tada atverčiau dangtį ir paliečiau klavišus – kurgi tas, vienas, kurį girdėdavau vakarais? Spaudinėjau, bet kieme garsai jau buvo nebe tie, o gal tik ne ta ranka, nes jei būtų taip paprasta ir viskas priklausytų tik nuo klavišų, nebūtų muzikantų ir nemuzikantų, gerų ir blogų.
    Su pianinu neliko ir Juozo, jo dvasios. Mirė viena slibino galva. O kartu ir visi jo atributai. Prie įėjimo koridoriuke dar porą savaičių stovėjo naminės gėlės – matydavau jas, kai buto apžiūrėti atvykdavo vis nauji žmonės. Marina nutaikiusi progą nuvinguriuodavo gėlyčių palaistyti. Niekas neprašė, bet moterytė dejuodavo, kad širdį drasko žiūrint į besikankinančius augalėlius, nuomos agentas juk tokiais niekais nepasirūpins. Vėliau vazonai buvo iškelti ant laiptų platformos, o galiausiai beveik visi persikraustė į kaimyninį butą ir keli pas Romą. Turėtų būti keista tas gėles turėti – Juozo jau nebėra, tačiau kažkas liko, kaip keli iškritę drakono dantys. Vienas toks dantis – amarilis – iki šalčių išstovėjo ant laiptų. Katinas kasdien jį apšlakstydavo, matyt, savaip išreikšdamas buvusio gyventojo ilgesį.
    Mėginu įsivaizduoti, kaip būtų, jei pati išsikraustyčiau ir kaimynams palikčiau visą savo biblioteką. Ar tada tos knygos vis dar būtų mano? O gal jos ir dabar ne mano? Ar buvimas šalia nulemia savininkystę?

    Vidury kiemo stovėjo aukštas šviestuvas, ant jo koto storai žėlė vijokliai. Žiemą jis būdavo keistas, it perkarusi, voratinkliais apraizgyta kaliausė, tik vasarop stulpas nutukdavo, augalai suvešėdavo dideliais, lyg tvirti vyro delnai, lapais. Šiltais vakarais virš lempos galėdavai matyti besisukantį vabzdžių spiečių. Keista, pagalvodavau retsykiais, gyvename mieste, o virš mūsų kiemo debesys uodų. Tik vėliau Jonas šią mano nuostatą apvertė – nors niekur neišsikrausčiau, po mūsų susipažinimo palaipsniui ėmiau jaustis tarytum gyvenčiau ne mieste ir net ne kaime, o miške.
    Tas šviestuvas buvo svarbus ne tik butų gyventojams, bet ir katinui. Jei Kisą kas nors pabaidydavo, jis nesidairydamas užlėkdavo į patį viršų ir ilgai ant lempos tupėdavo, kol jį iš ten išviliodavo badas arba išguidavo paukščiai.

    Keista, kad tokioje vietoje, kur, manytum, žmonėms nėra jokio pagrindo užsibūti, dauguma gyvendavo ilgai. Tarytum pusę gyvenimo šios vietos būtume ieškoję ir atsikraustę čia visam laikui. Tikriausiai būtent todėl išsikraustantį Juozą išlydėjome lyg į laidotuves – buvo nesuvokiama, kad žmogus savo noru pasirinko gyventi kitur. O tada jau lyg prezidento vizito laukėme to, kuris užims jo vietą. Vos atvykdavo agentas, visi prilipdavo prie langų, nė vienas net nesusimąstydavo apie tai, kad derėtų pasislėpti už užuolaidos, savo smalsumą pridengti bent mažyčiu figos lapeliu. Stebėdama šį spektaklį suvokiau, kad įsikurti čia galės tik toks, kuriam nusispjauti ant viso pasaulio. Atrodo, kad taip ir buvo.
    Tą popietę, kai Jonas pas mus apsigyveno, manęs nebuvo namie. Grįžau vėlokai ir nei tą vakarą, nei kitą dieną nepastebėjau, kad kažkas pasikeitę. Vakarop išvydusi šviesą tuščio buto virtuvės lange, pamaniau, kad vėl laukiama potencialių nuomininkų. Išskubėjau laukan ieškoti Kisos. Nuomos agentas žiauriai nekęsdavo mūsų katino ir nuolat bumbėjo, kad besivalkojantys padarai atbaido jo klientus ir gadina visą biznį. O mūsų Kisa, nebūtų jis katinas, viską žinojo ir suprato – vos tas burokas pasirodydavo kieme, tuojau pat įsliuogdavo į vijoklių bokštą ir kelias valandas tupėdavo pasislėpęs po šviestuvo kepure. Tačiau tą vakarą jo nebuvo nei ant kilimėlio, nei viršuje.
    – Pas Joną, – mostelėjo kaimynė, kai apie katiną pasiteiravau.
    – Kokį Joną?!
    Atsakymas pribloškė negyvai. Jaučiausi, tarytum būtų įvykusi revoliucija, o manęs niekas net nepasigedo. Atsikraustė kelias savaites lauktas kaimynas ir visi viską jau žinojo. Tik ne aš. Jei bent vieną kartelį turėjau minčių iš čia išsikraustyti, tai buvo būtent tas vakaras. Katinas, net ir tas išsikraustė gyventi prie naujakurio durų!
2014-10-25 03:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-07 22:59
Gija_
Pasikartojantis lyginimas su slibinu man pernelyg pritemptas, dirbtinokai užaštrinamas tas bendrumas, gal jau net iki sentimentalumo.
Nežinau, ar labai užkabino. Parašyta, žinoma, gerai, sveikinu su komandiniu projektu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-27 10:50
sesė_mėta
Och, kaip smagu pamatyti kažką naujo LO_ skyrelyje :). Labai gražiai su tuo drakonu viskas išsisprendė. Ir šiaip - puiki įžanga. Norisi skaityti toliau. Jaučiu eisiu tamstos romano ieškot kokiam knygyne. Hm... Prie ko kabinėtis deja neradau :(. Reik man dar iki to dar priaugti turbūt :).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-25 12:04
EgiZ
Jaučiuosi kaip kūdikis, kuriam davė naują žaislą pačiupinėti ir tuoj atėmė. Paleidau dūdas. Ir kaip apsiaršarojęs kūdikis lauksiu, kol žaislą vėl duos.
Rimčiau:  įžangoj labai daug dėmesio katinui. Ar patemps katinas visą pasakojimą?
Tas šviestuvas buvo svarbus ne tik gyventojams. - Kadangi jis kaip koks saulės bokštas pastatomas į šio mikropasaulio centrą, tikiuosi, ateity bus prisimintas? Paaiškės, kuo gyventojams svarbus, juk ne tik šviesa, a?
Tas "ypatingai vasarą" panašus į kalbos klaidą - ypač.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-25 10:33
Pranas
Oh, tas Jonas... (iš Griškabūdžio. Kitaip dar- Šnekorius) Nuspėju, kad dabar iš šitų raštų nosies neištrauks. O jeigu rimtai, tai ir aš paketinau tai daryti, kol nenusibos ar gebėsiu juos versti. Patinka ir bendraautorių derinys. Sakyčiau, protingas, ne hihenančių, parodinių, o rimtų bendraautorių derinys. Tokius, regis, jau ne velnias suveda.
Sėkmės linkiu. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-25 09:35
wentytwenty1
mėgstu kraustytis ir jausti kaimyninę bendrystę :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-25 06:49
tictac_it
Tvarkingame, savotiškai melancholiškame (pastoraliniame veik) paveiksliuke gimsta naujas kūrinys. Romanas? Apysaka? Bet kad čia daili įžanga - nėra abejonių :) Trupučiuką užkliuvo sakinukas "Ypatingai vasarą tą mūsų bendrumą jaučiu" - gal reikalinga kita žodžių tvarka? 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-25 03:36
Laukinė Obelis
Tai ne tik ištrauka, bet ir mūsų projekto su bendraautoriumi A Puoku dalis. Projektas vyko ir dar vyks, tad publikuoti rezultatus būtų lyg ir ne laikas. Vis dėlto sumaniau pasijudinti iš laikinos letargijos ir truputėlį pažaisti.
Mano bendraautorius gal neįsižeis?.. Mhhm...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą