Purvino skaitymo manifestas

Net jei rašymas yra tavo kasdienė diena ir slegiančios pareigos dalis, vakarais tušinukas vis tiek prašosi tapti terapija. Nors pirštai paprastai sustingsta jau po trijų sakinių, o baltas lapas užsipildo tik beprasmiais ornamentais, kažkas iš vidaus rėkia ir prašosi būti išrašytas. Bet vos pradėjus lietis minčiai, tas įkyrus balselis traukiasi atgal ir užsirakina prisidengęs rutinos skraiste. Iki kol vėl nebegali kentėti.

Visa, kas parašyta, nori būti perskaityta. Net ir didžiausiam maištui reikia pripažinimo, kaip ir kiekvienam sakiniui nešališko skaitytojo.
O ką mes skaitom? Atsakymas labai paprastas – kitų gėdą ir baimę. Akimis ryjame kompiuterio ekrane išdėstytus asmeniškumus guosdamiesi, jog tokie demonai tūno ne vien mūsų viduje. Kuo nepadoriau parašyta, kuo daugiau širdies nuogumo bei svetimos patirties sudėta, tuo labiau kaista mūsų skruostai, kyla lūpų kampučiai ir vidinis pasitenkinimas.

Apie savo nesėkmes, fantazijas ir kompleksus kalbėti nepatogu. Bet perkėlus tai už juodo šrifto ir internetinio slapyvardžio sunku pajusti ribas. Kiekvienas iš mūsų purvinas, sužeistas ir kvailai išdidus.

Kitų tuštybė erzina tik tada, kai kertasi su mūsiške. Maždaug taip rašė vienas žymus paklydėlis, suteptas pamišėlio sinonimais. Tapę anonimais nebesame tokie gilūs ir dvasingi. Mes norime tamsos ir gašlumo.

Viskas, ką su pasigardžiavimu skaitome, jau senokai guli mūsų minčių voratinkliuose. Mums nereikia vaivorykščių ir drugelių. Mums reikia purvo užglaistyti savo širdies žaizdas.