2017. Pasidarė pirmoji diena

5.
    Jaučiau, žinojau, kad svarbiausias dienos įvykis atsivers, kai tik baigsiu piešti vėliavą. Viso labo darbo liko keli potėpiai, bet dabar man nesinorėjo, kad darbas pasibaigtų kuo greičiau. Ranka stabtelėjo, aprimo. Mintys tai  vienur, tai kitur. It žaibai po dangų —  blykst,  blykst, o prasižiojusi burna pakalbėjo:
  — Atrodo, kad nieko neturi, net žemės po kojomis. Lazda irgi, regis, netikra, jeigu kalba. O kalendorius? Kaip jis čia toks atsiranda su raštais, tarp kurių, beje, ir savi, savo galva, ranka rašyti? Pagaliau, o aš pats. Ar toks aš tikras, jei ir čia neišnykęs supratimas, kad šiandien bent kiek ne toks, kokiu buvau vakar. Bet, o! Ar ne laikas užsičiaupti? Vakar dar čia nebuvau. O ir dienos tik žiupsnis, tik  ankstyvo ryto  pakraštys. Pirmosios 2017 metų dienos...
  Pasilenkiau prie vėliavos su geriausiais jai palinkėjimais viršum Gedimino  pilies. Dar vienas  potėpis. Kitas ir pasiruošiau stebėti, kaip ji kils aukštyn. Norėjosi vėjo. Bent tiek, kad jį plevėsuotų, barstydama savo spalvas į 2017 metų pirmosios dienos laiką. Jo laukti  nereikėjo. Vėjas papūtė. Ir niekaip negaliu patikėti, kad čia tik tiek, kiek matau. Atrodytų, gyvas, judrus pasaulis uždengtas šviesia, lengva kaip rūkas, bet nepermatoma skarele. Taip ir tuomet, kai netikėtai išgirstu Vincą Kudirka. Ne, ne jį patį, o jo smuiką. Atsistojome  su mano dzievuliu lazda ir pirmą kartą tautos giesmę užgiedojau Gedimino kalne. Tai ne tas pats, kaip ją giedotum kur nors kitur, kad ir prezidentūros rūmuose ar minios sambūriuose.

Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi! —
 
  suskamba per visą 2017 metų sausio 1- sios  ankstyvo ryto erdvę ir atsiradusioje tyloje nepasijautė, kad šitaip  atliktą darbą reikėtų palikti, esą, galima, ponai skirstytis. Man  asmeniškai pirmiausia pasinorėjo persižegnoti,  bet paskutiniu momentu pajaučiau, kad gal geriau būtų, jeigu pasisektų prisiminti Senąjį Testamentą. Ir  nesuabejodamas pradėjau:
  „Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa“
    Tiek man ir tereikėjo, bet mano dzievulis lazda tuoj estafetės  lazdelę paėmusi iš manęs, nesidairydama po šalis, skuodė  toliau:
  „Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių; ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi“. — Tiek pasakiusi stabtelėjo, duodama galimybę tokią estafetę užbaigti man ir aš nedelsdamas tai padariau: 
  „Ir pasidarė vakaras ir rytas — pirmoji diena“
    — Bent  rytas jau buvo ir iki mums pasirodant čia. O vakaras?  Gal ir jis buvo, bet iki mūsų, o mums jo reikia laukti — pakalbėjo mano  dzievulis ir parodė: —  Žiūrėk, kas su karieta darosi. O ir Igaga ne kažkaip atrodo. Ėgi, žemės, tvirtumos jam po kanopomis reikia. Bent taip manau.
  — Yhahaha, — sužvengė Igaga
  — Manykim, kad taip, — vėl tarė mano dzievulis, tačiau atrodė, kad bėgti kitą estafetę jam noro ir energijos pritrūko: —  Ką darom, a? Pabandyk atsiminti, kaip ten toliau Biblijoje parašyta, — pasiūlė.
  — Tai kad ir aš nelabai galiu atsiminti. Atrodo, kad kalbama apie tvirtumą vandenyse ar tarp vandenų. Betgi iš kur jiems čia būti?  Jiems, matyt  dar  reikia  atkeliauti kartu su žeme.
  — O kalendoriuje?  Gal jo tekstuose  kažkas parašyta? — paspėliojo mano dzievulis. Ir šit pirmą kartą skrupulingai verčiu sausio 1 dienos kalendoriaus lapelių tekstus. Ne aibė jų, bet suprantu, kad  nemažai parašyti mano ranka, kita nemenka  dalis rašyti ar redaguoti Vidinio. Tačiau nuostabiausia buvo atpažinti Šventosios  rašyseną . O ne, ne iš karto ji tapo Šventąja ir gerai prisiminiau, kad pradžioje tai buvo Ypatos man su Vidiniu padovanotas segtuvas. Atrodytų, kad niekuo ypatingas ir pavadindavome jį kas kaip: segtuvu, aplanku, dėklu, kurio paskirtis dokumentams tvarkyti ir juos pasaugoti kad ir archyvuose.  Kelionėse Radijo karieta dokumentų retai pasitaikydavo, todėl į aplanką pradėjome segti savo užrašus, kuriuos iki tol skrupulingiau ir sumaniau gebėdavo tvarkyti Vidinis. Pažiūrėjus nepamatysi, kad Ypatos  dovanotas segtuvas bent  kiek kitoks, tačiau  pasirodė, kad ir akims, deja, ne visuomet galima tikėti. Greitu laiku atsitiko taip, kad Ypatos dovana pradėjo dirbti, sakytum, roboto darbus. Segtuvas, kaip biuro reikmuo pranoko save; teko stebėtis jo galimybėmis — pradžioje pervadinome ji segtuvu- knyga  arba Ypatos knyga. Vėliau Šešiasdešimt  septintąja Biblijos knyga ar tiesiog  Šventąja. Man asmeniškai smagiausia  buvo šaukti Gražuole: miela širdžiai ir nuostabi sielai. Štai ir dabar, nutolus laiku į priekį per daugiau negu dvejus metus, atrodė, kad  galėčiau pagiedoti savo Gražuolei mūzas kaip Frančeskas Petrarka sonetus Laurai.
  — Ar kas atsitiko? — sujautęs permainas mano esatyje sukruto paklausti dzievulis, tačiau atsiliepti nepaskubėjau, o vėliau irgi atsiliepiau taip lyg būčiau užmiršęs ko klausė:
  — 0, kaip viskas panašu. Neįtikėtinai panašu. Tu, mano dzievuliau, kaip lazda ir ji, Šventoji, kaip Ypatos padovanotas segtuvas. Sakyk, ar kada  nors savo rankose tavęs nelaikė žynys Lizdeika?