Bitininkas (1)

Pirmą kartą jį pamačiau dorai net nepriėjęs kiemo. Berniukas akivaizdžiai skyrėsi  iš kitų, krykštaujančių ir besikeikiančių  vaikų,  purvinomis  juodomis kojomis,  suplyšusiais palaikiais rūbeliais bėgiojančių vieškelio dulkėse. Už sviedinį, paskui kurį jie lakstė, baltesni tebuvo debesys ir to rudakio, ilgakojo berniuko odos spalva.  Vardan šio vaiko ir  vilkausi  tuos penkiolika vaginančių kilometrų.  Gal ir nebūtų tokia apraudotina kelionė, jei ne visą kelią neštas ūžiančių bičių avilys ir nuosavos skaudančios kojos.  Niekaip kitaip, kaip pėsčiomis,  į šitą vietą nenusigausi.

Priartėjau prie vartų.  Mane  pasitiko svyruojantis  katinas. Greičiausiai jam atrodė, jog sandariai uždarytoje medinėje dėžutėje turiu ko nors  valgomo.  Murkiantis gyvūnėlis letenėlėmis ėmė krapštyti avilį, ketindamas  atskleisti paslapties šydą. Keturkojis atrodė apverktinai. Kailiuko beveik  neturėjo,  ant kūnelio  likę tik keli lopinėliai šiurkščių it šienas šerių. Kaulinėse akiduobėse styrojo pavargusios ir todėl  nebe tokios gudrios, žvitrios, smalsios, kaip kitų katinų,  akys. Kojytės virpėjo. „Nagi, šaunuoli, užbaigtum savo likusį gyvenimą ramiai, jei neerzintum  mano bičių. Jos tavęs nepaglostys, patikėk. Tuo pačiu – ir manęs. “

Po kelių akimirkų girgžtelėdami prasivėrė mediniai varteliai ir priešais mane pasirodė vyriškis, maždaug  keturiasdešimties.  Kresno kūno sudėjimo, neaukštas, varganai apsirengęs. Skurdžius išsiviepė, apnuogindamas  kelis patamsėjusius dantis. Ištiesęs patinusią plaštaką  prisistatė esąs Virginijus. Tuo metu mirštantis katinėlis trynė savo galvelę  man į kojas ir gailiai murkė, prašydamas bent žiupsnelio mėsos. Gal net paskutinei popietei.  Šeimininkas nuginė paliegusį katiną, spirdamas šiam į pasturgalį. Gyvūnėlis šiaip ne taip pavilkdamas kojas  nukėblino į krūmelius. Daugiau nebeteko jo matyt.

„Tikiuosi jie turi švaraus vandens ir šieno kupetą, nes kitaip iš manęs naudos bus ne daugiau, kaip iš to  vargšo keturkojo“ 

-                    Kada  tai prasidėjo?  -  paklausiau tėvo.

-                    Maždaug prieš pusmetį. Konsultavomės su  visais  geriausiais šalies daktarais, kokius dar galima rast. Jie kaip susitarę tvirtin  tą patį: „Gyventi jam lika nebe daug,  lai pasidžiaug vaiks gyvenimu, duokite jam valią “.

Žmogus patinusiais ir suskirdusiais nuo darbo pirštais pasitrynė akis. Netrukus prisistatė ir motina. Plaukus  susirišusi tvarkingai  į kuoduką, bet  atrodė lygiai tokia pati nuvargusi  kaip vyras.  Šiek tiek jaunesnė. Prisistatė - vardu Eloiza.

-                    Ponas daktare, iš visos širdies prašome, pagelbėkite jam. Vytukas vienintelis ir paskutinis mūsų turtas, – ilgą litaniją buvo bepradedanti ligoniuko motina.

-                    Prašyčiau nevadinti manęs daktaru, aš  Eigardas. – Nusišypsojau tėvams.

Žvilgtelėjau į berniuką kaip tik tuo metu kai šis parkrito nusibrozdindamas alkūnę, kelį ir abu delniukus. Jis neverkė. Paėjėjo kiek toliau nuo žaidimo vietos ir prisėdo pievoje, šalia tvoros.

-                    Aš pažiūrėsiu,  ką galiu padaryti.

Paprašęs Virginijaus nunešti avilį į saugią vietą, nužingsniavau prie berniuko ir ištiesiau jam ranką. Tuomet jis pirmą kartą pamatė mane, o aš pirmąkart pamačiau jo akis. Raudonus akių obuolius supo juodi ratilai.  Pamėginau kuo natūraliau nusišypsoti ir neparodyti, kad jis - pirmasis mano pacientas. Nenorėjau, jog  pastebėtų baimę. 

Vaikas atsistojo ir ištiesė  savo mažą rankutę.

-                    Kaip gyveni, Vytautai? -  paklausiau spusteldamas jo plaštaką.

-                    Mes žaidžiame, gal nori prisijungti? – paklausė jis, degdamas nekantrumu pakviesti mane į žaidimą.

-                    Kitą kartą, sutariam? Kiek tau metukų?

-                    Šeši.

Jo draugai, panašaus ir vyresnio amžiaus berniukai, smalsiai dėbčiojo į nepažįstamąjį – mane. Po minutės kitos būrelis vaikų  jau supo mane, lyg Kalėdų senelį,  dosniai  dalijantį dovanas. Greičiausiai jiems buvo keista matyti naują žmogų jų kaimelyje. Kitokį žmogų. Iš toliau.
Galėčiau  kirsti lažybų, jog praėjus kelioms minutėms įsidrąsinę vaikėzai nepasikuklintų  pačiupinėti mano marškinių sagų, užklausti nebūtų dalykų, o galiausiai imtų rausti kelnių kišenės, ieškodami ko nors žibančio, įdomaus, spalvoto ar skanaus.

-                    Vytuk, norėčiau,  kad trumpam eitum su manim.

Jutau,  kaip visu kūnu sruvo prakaitas. Net per debesis deginanti saulė, rodos,  gailėjosi tik vietinių vaikų. Tie galėtų bėgioti kaitroje visą dieną. Gaila, mano vaikystė buvo kitokia.

-                    Eiti? Jūs tas daktaras, apie kurį pasakojo mamytė, tas,  kuris visus išgydo? - Viltingai paklausė berniukas. Jo veidukas nušvito,  įgaudamas šviesiai raudoną atspalvį,  akys išsiplėtė. O aš ryžtingai nesuabejodamas žvelgiau į jo juodą vyzdį. Tamsų rutuliuką raudoname ežere.

-                    Taip, manau, galėsiu tave pagydyti, o dabar eime, pasikalbėsime.

Aš daviau jam ranką ir Vytautas, palikęs įpykusią savo komandą be pagrindinio žaidėjo, kartu su manim įžengė į kiemą.
Berniuko mama mus nuvedė į verandą.  Viduje  tebuvo vos dvi sėdimos vietos, krėslas ir taburetė. Aš atsisėdau ant  pastarosios, vaikas prisėdo krėsle, tėvai  sustojo šalia.

-                    Vytuk, ar tau dabar nieko neskauda?

-                    Ne,  – ilgokai pagalvojęs atsakė berniukas

-                    O naktimis ar skauda galvą?

-                    Ne, - papurtė galvą Vytas, - man galvą neskauda.

Trumpam žvilgtelėjau į tėvus, tada vėl paklausiau vaiko.

-                    Ar naktimis jauti sunkumą galvutėje? Gal sapnuoji negerus sapnus? Matai tai,  ko neturėtum matyti? Na, tai, ko neturėtų būti, ko nepažinotum?

Tarp mažučio lango ir užuolaidos  įkyriai zyzė musė.  Jos draugėms ir giminaitėms ne taip pasisekė. Beveik tuzinas įvairių didžių muselių ir kitokių vabzdžių merdėjo, negalinčios  niekaip neatsiplėšti nuo lipnios juostelės, tabaluojančios man virš galvos.

-                    Vaizdas susilieja akyse, kambarys, mamytės veidas. Tada viskas sutemsta, bet aš nemiegu.

-                    Jis kalba naktimis, daktare, temperatūra pakyla iki keturiasdešimties,  kartais tai trunka pusvalandį, kartais tęsiasi ir kelias valandas. Po to jis aprimsta, nustoja šūkavęs, karštis krinta. Taip kiekvieną naktį. Nežinau, kaip jam padėsite, bet jeigu jį išgydytumėte, mes tikrai neliktume skolingi, - motina kalbėjo užkimusiu balsu,  žiūrėdama tai į berniuką,  tai į mane. Gal todėl, kad dabar šypsojosi, tapo dvigubai jaunesnė už savo vyrą, jos oda pasirodė kone lygi.

-                    O ką jis šneka, ar suprantate žodžius? – paklausiau Vytauto mamos, degdamas nekantrumu viską sužinoti.

-                    Labai neaiškiai. Jis šūkauja, dejuoja, žadink nežadinęs. Sakė,  girdįs balsą.

Eloiza nutilo ir vos sutramdžiusi ašaras pridūrė:

-                    Dažnai galvoju, kad jis nebepabus.

-                    Elze,  leisk jam su Vytu pakalbėt, - uždėjo ranką žmonai ant peties Virginijus.

-                    Tu girdi kažką? – vėl kreipiausi į berniuką.

-                    Aš girdžiu balsą, - ramiai, nerūpestingai atsakė vaikis, lyg būčiau paklausęs, kaip šis praleido laiką su draugais. Bet po sekundės kitos vaiko veidelyje palengva ėmė ryškėti baimės šėšėlis.

-                    Balsą, kieno?  - susidomėjęs paklausiau.

Vaikas pasižiūrėjo į mamytę, po to į tėvelį.  Jis bijojo.

-                    Tai nėra tėvelio balsas, nėra ir mamytės. Nepažįstu to  balso.

-                    Ir nepameni, ką jis sako?

-                    Nežinau, bet balsas piktas. Jis ir dabar yra mano galvoje, bet tyli, nieko nesako, -  po gerokos pauzės ir svarstymų atsakė  Vytas.

-                    Naktimis jis ima rėkti nebūtus dalykus. Mes visaip bandome jį nuraminti, vaistai nepadeda... - vėl įsiterpė berniuko mama

Eloizos norą prieiti prie sūnaus sustabdė stipri vyro ranka.

Lauke nedrąsiai ir silpnai sučirškė žiogelis.

-                    Liga progresuoja ir gana sparčiai. Gydymo seansą turėsiu pradėti kuo skubiau, – konstatavau padėtį  ir,  nelabai pats tuo tikėdamas, pridūriau, -  dabar suprantu, kodėl niekas nesiryžo operacijai.

-                    Daktarai sako, kad norint visiškai pašalinti auglį, tektų išimti dalį smegenų.  – paaiškino Virginijus, smarkiau suspausdamas žmonos riešą.

-                    Vytuk, o ką, ką sako tas balsas?  Ar tu supranti žodžius? –nepajėgiau užgniaužti smalsumo.

-                    Neprisimenu, jis piktas  ir... ir jis kviečia ateiti.. - berniukas ėmė verkšlenti.

Suglumęs atsitraukiau nuo Vytauto. Motina puolė jį guosti.

Jis kviečia šitą vaiką. Numaniau, bet nežinojau. Privalau viską išsiaiškinti ir kuo greičiau tai padarysiu, tuo bus geriau tiek berniukui, tiek man pačiam. Jeigu hipotezė pasitvirtins, jeigu iš tiesų vaiko galvoje skamba tas balsas, tam aš turiu paruošęs planą.

-                    Šią naktį  stebėsiu Vytautą, jeigu nieko prieš, -  kreipiausi į tėvą, stengdamasis neparodyti, koks  esu sutrikęs, bet matomai nelabai pavyko. Tėvas palyginus su motina, laikėsi tvirtai.

-                    Aišku, kaip pasakysite.  Jis miega svetainėje, ten yra vietos.  Eloiza visad miega kartu su juo. Turėjau jums paruošęs guolį  mūsų kambary, bet tuojau pernešiu patalynę.

-                    Ne, aš noriu su mamyte miegoti,  - užkriokė vaikas.

„Teisingai, Vytautai, tavo vietoje ir aš taip sakyčiau. Su nepažįstamu  nieku gyvu nepasilikčiau viename kambaryje. “ Pasakiau tuos žodžius mintyse, prisiminęs save vaikystėje. Bijojusio net savo paties šešėlio.

-                    Gerai. Tegu  miega su mama. Aš prigulsiu ant grindų, vis vien nemiegosiu,  –  tai taręs iškiūtinau į kiemą.

Saulė nenoriai leidosi vakarop. Oras virpėjo nuo karščio. Nesigirdėjo jokio paukštelio, šuns lojimo, bičių dūzgimo, tik  pavargusio žaliojo smuikininko griežimas.  Keliais šuoliais atsidūriau prie šulinio kiemo viduryje. Šalia stovėjo surūdijęs, bet pilnas vandens kibiras. Pasisėmiau  rieškutėmis ir godžiai atsigėriau. Tada, delnu paliečiau įkaitusią kaktą ir panardinau veidą kibiran. Pagaliau pasijutau žmogumi.