pavargus

viskas taip, kaip yra -
man po kojomis gulasi takas
tačiau nesuminkština akmenų pavargusioms kojoms -
bet tiek to..
pareinu ir parsinešu miestą ir kalnus
ir kuždasi žmonės - žiūrėk, šitas nešasi miestus
dulkėmis, žvilgsniais, visu kuo sugulusius ant mano vienatinio odos drabužio
įplyšusio kartais randais - kad pavyzdžiui, tilptų, išgirstoji poezija ir upiški jaukūs marmėjimai
paskui būna, sako, toliau man beeinant - žiūrėk, nešasi kalnus - ant kupros - kur daugiau -
vos paeina, akmenėja tiesiog akyse
kartais atrodo, kad sustos ir pats kalnu pavirs, jei leis šalčiui einančiam akmeniu
susimaišyti su upėmis venose.

koks žmogus, koks žmogus - jie kalba -
akyse jis nešasi dangų
sugautą vos užsimerkus -
štai tobulos žydrynės gaudyklės.

--

o aš tesvajoju apie guolį, kuriame jau parėjus galėčiau pailsinti
tiek daug vargusius kaulus
kad vėjas nekoštų į juos, tuščiavidurius, bandydamas sugroti
beprasmiškai, bereikalingai -
nereikia - tik leisk man gulėti, nakties tamsuma apsiklojant
klausytis ugnies

paleisti miestus ir kalnus
upes ir žydrynes
nuo savęs

ir vėją, ir žinoma vėją.