Švyturininkas. Diena Nr. 2416 (pradžia)

Šiltų kroasantų ir šviežios geriausios rūšies „Arabikos“ kavos su pienu kvapas neurosignalų pavidalu pasiekė miegančias Džakobo smegenis – metas busti. „Laikas – 05: 00“, - išvertė signalą smegenys ir nuspaudė neuroninį budimo režimo mygtuką – įjungė atbulinės atskaitos laikrodį – minus 10 minučių. Miego centras pasiražė ir pasiuntė budimo signalus į abu suglebusius  pusrutus, atsijungusį priekaktį, nuobodžiaujančias smegenėles. Kaip mat sutankėjo kvėpavimas, padažnėjo širdies ritmas, gavusios daugiau kraujo palengva ėmė susitraukti ir išsiplėsti raumenų skaidulos, po vokais kiek susiaurėjo akių vyzdžiai – pasiruošė priimti daugiau šviesos, burnoje ėmė gamintis seilės – būsimam maistui skaidyti. Gavęs signalą sapnų kontrolės ir įrašymo modulis akimirksniu parinko sklandžios sapno pabaigos scenarijų  ir perjungė jį į paskutinę stadiją – sapnas baigis po 8: 45 sek., 8: 44, 8: 43... Paskui dar minutė ramybės, 00: 02, 00: 01, 00: 00 – dešimt minučių ištiksėjo, metas keltis.
Džakobas atsimerkė ir nusišypsojo – žadinantis kroasantų ir kavos kvapas buvo vienas is jo mėgstamiausių. Iš visų kūno ir proto žadinimo monosignalų šis – kvapo – jam patiko bene labiausiai. Tiesa, kvapas buvo netikras. Chemoneuroninis modulis smegenyse imitavo juslių potyrius ir priversdavo jas manyti, kad nosį kutena tikras ką tik iškeptų kroasantų ir šviežios užplikytos „Arabikos“ kvapas. (Šią antikinę rūšį Džakobas mėgo labiausiai. Jam apskritai patiko senoviniai dalykai.) Arba ką tik nušienautos pievos, sumišusios su rūku, aromatas. Arba gaivus drėgnų samanų ir pušų spyglių kvapas. Galbūt kvapams galėjo prilygti tik žadinimas lytėjimu – kai likus dešimčiai minučių iki galutinio pabudimo jam galvą pradėdavo švelniai glostyti mama, šiurščiu liežuviu veidą ir rankas imdavo laižyti vaikystėje turėta Siamo katė Kitusė arba per kaklą, krūtinę, pilvą žemyn nuslysdavo jo mylimosios žmonos ranka. Tiesa, pastarasis pabudimas palikdavo ir saldžiausioj vietoj pertraukto sapno kartelį.  Bet geriau taip, nei niekaip - šlapių sapnų „sapninyko“ programoj nebuvo.
Kitos pabudimo rūšys – garsais: čiurlenančio šaltinio, strazdų čiulbėjimo, senovinių benzininių automobilių gausmo, skonio pojūčiu: mėtinio saldainio, šokolado, grietininių ledų, ar per sapnų modulį siunčiamų žadinimo vaizdų – Džakobui nelabai patiko. Žinoma, dar buvo juslių derinys: bundant galima buvo vienu kartu gauti kroasantų su kava kvapo, strazdų čiulbėjimo, švintančio ryto ir švelnaus žmonos prisilietimo multisignalą, bet čia Džakobas buvo puristas – vienas malonumas per vieną kartą. Ši taisyklė galiojo ir sapnams – vienas sapnas per naktį. Taip sapną pabudus buvo lengviau prisiminti, be to, nesimaišė sapnuotos istorijos siužetai, veikėjai, įspūdžiai.
Šiąnakt sapnavo tolimos vaikystės nutikimą kaime. Vieną karštą popietę jis, šešiametis, pievoje už trobos gaudė žiogus ir aptiko sužeistą kiškutį. Gyvūnėlis tikriausiai buvo ištrūkęs iš kaimynų paauglių paspęstos kilpos – jis sliuogė pilvu žole, iš paskos vilkdamas sumaitotas užpakalines kojas. Džakobas sapnavo, kaip suglobęs leisgyvį gyvūnėlį ir prispaudęs prie krūtinės taip, kad abu galėjo justi vienas kito širdies plakimą, artimiausiu keliu – per bityną – tekinas pasileido namo – gal diedukas išgelbės nelaimingą žvėrelį. Nežinia kieno širdis – kiškučio – iš gyvuliškos mirties baimės – ar  Džakobo – iš baimingo nerimo dėl kiškučio – daužėsi smarkiau, bet abi širdys, matyt, baladojosi taip garsiai, kad išgąsdino ir bites.
Diedukas mažąjį Džakobą buvo išmokęs bičių nebijoti. Kartą, nusivedęs anūką prie avilio, plikom rankom sugrobė į rieškučias keliasdešimt bičių ir kaip besiraivantį kačiuką padėjo Džakobui ant ištiestų delnų. „Nebijok. Bitės persiima žmogaus jausmais ir elgiasi pagal juos. Kai žmogus ramus, ramios ir jos, kai liūdi – ir jos liūdnos, ant pikto pyksta, todėl jį gelia. Bet blogiausia – baimė. Bitės jaučia žmogaus baimę ir ja persiima. Tada numatyti, kaip jos elgsis, neįmanoma, kaip neįmanoma numatyti ir bijančio žmogaus elgesio. “ Džakobas ir  nebijojo - laikė delnuose bites ir smalsiai apžiūrinėjo. Vabzdžiai uodė jo odos ir jausmų kvapą ir, supratę, kad grėsmės nėra, ropojo per krūtinę, pečius, rankas, lindo po marškiniai, į užantį, kuteno jį savo minkštutėmis kojytėmis, bet negėlė.
Dabar nuo Džakobo ir sužeisto padarėlio sklido stiprus baimės kvapas ir bitės sunerimo. Gal baimė reiškia pajovų? Su pavojais jos mokėjo kovoti vieninteliu būdu – gelti. Pirmasis geluonis smigo Džakobui į petį. Skausmas kirto kaip botagu – akyse suraibuliavo, užėmė žadą, iš burnos ištrūko skausmo šūksnis. Antra bitė įgėlė į skruostą, trečia – į kiškutį globiančią plaštaką, kelios smeigė geluonis į plikas blauzdas. Skausmas surakino kojas. Džakobas, nepaleisdamas kiškučio, kniūbsčias griuvo į žolę. Gulinčiam kirto dar kelios bitės. Gal keliolika – Džiakobas nebūtų galėjęs pasakyti, nes skausmas jį užklojo kaip vientisas šiurkštus audeklas, apgaubė jo kūną ir eržkėtrožių lankais veržė jį vis stipriau iki Džakobas prarado sąmonę. Tikriausia bitės būtų jį nužudžiusius, bet, ar išgirdęs anūko šūksnį, ar pajutęs bičių nerimą, atskubėjęs diedukas čiupo kiškučio vis dar nepaleidžiantį Džakobą į glėbį ir užmiršęs savo raišumą pakniopstom pasileido namo. Troboje turėjo nanomedą – tada dar labai primityvų skubiosios medicinos pagalbos nanorobotą. Bet jo programos ir išteklių pakako tinkamam priešnuodžiui parinkti, ir Džakobas greitai atsigavo, o po dviejų valandų nebeliko ir jokių išorinių įgėlimų požymių – tik slogus prisiminimas. Deja, nanomede nebuvo gyvūnų galūnių regeneracijos programos, ir kiškučio išgelbėti nepavyko. Džakobas puikiai prisimimė suglebusį gyvūnėlio kūną, plačiai atmerktas nė kiek nežvairas akis, minkštą pilką kailiuką, iš sutrupintas kojas vielos nulupta oda. Keista, bet visiškai neprisiminė kraujo, kurio juk turėjo būti apsčiai, o tarsi nebuvo iš viso. Apskritai sapne nebuvo raudonos spalvos. Gal sapnų modulis ištrynė šią prisiminimo dalį? O gal tai iš viso ne prisiminimas, o modulio sukurta istorija? Gal. Ar verta dėl to sau sukti galvą? Gal. Sapnas nebuvo tikras košmaras, bet bauginančių elementų jame buvo. Vadinasi, ir miegoti jis turėjo neramiai, todėl gerai nepailsėjo. O nepailsėjęs protas labiau linkęs klysti. Ypač ekstremaliomis sąlygomis. „Tikėkimės, nieko ekstremalaus šiandien neįvyks“, pagalvojo Džakobas. Bet vis tiek nusprendė popiet prisjungti prie centrinio kompiuterio ir perprogramuoti sapnų modulį - tiek, kiek jam buvo leista.