Dar prieš Kristaus amžių
save išrakinėjęs kiekviena atkarpa kiekvienu noru geismu
sukurta iliuzija nuopoliu ir atgimimu
tad pasiryžimas aplenkti savo dvokiančią skylę subrendo
užsimerkiu
randu save sustingusį prie kryžiaus
glostau šiltus medžio randus tiek amžių braižytas paviršius kalba negirdėta kalba
kartu ir man akląjam brailio raštu išraižyta
Gelbėtojas atgimė
o aš atsinešęs kopėčias jas atremiu į kryžių
pasilipu aukščiau
iš prakaituoto delno slysta vinys
byra į žolynus
sminga į žemę
tartum žaisčiau smigę
pirmą kartą taip aukštai užsikoriau
spręndžiant iš švelnaus vėjo pūstelėjimo
buvau lauktas
liko vienintelis užsmailintas plieno žvilgsnis
dantyse
užantyje plaktukas
ilgai spręndžiau kurį delną prikalti
kad bent viena ranka susilietų su tikėjimu
grįžus į urvą
tuos užmirštus drumzlinus langus bent siela grakščiais judesiais
virs dailiojo čiuožimo pažiba
ir kasdien lyg priminimas
čiuoš po langais.
*
kiekviena atkarpa, kiekvienu noru, geismu,
sukurta iliuzija ar nuopoliu,
aplenktsiu šią dvokiančią skylę -
užsimerkiu
sustingstu prie kryžiaus.
glostau šiltus medžio randus,
man akląjam brailio raštu išraižytus.
atsinešu kopėčias, atremiu į kryžių
pasilipu aukščiau
iš prakaituoto delno slysta vinys,
byra į žolynus, sminga į žemę
tartum žaisčiau smigę,
pirmą kartą taip aukštai užsikoriau
spręndžiant iš švelnaus vėjo pūstelėjimo
buvau lauktas
liko vienintelis užsmailintas
plieno žvilgsnis
turiu nuspręsti dabar kurį delną prikalti,
kad nors viena ranka susilietų su tikėjimu
tuo užmirštu drumzlinu langu, kiekviena atkarpa
soriukas, nes man jau žodžių neužtenka, kaip paaiškinti, tai va KAŽKAIP TAIP
Nuo 13-tojo iki 23-jo – kelias tolimas bet mielas, bent iki brūzgynų, nors ir brūzgynuose gražu, ir kiek įdomių įdomybių vis ilgina dieną... Toliau iki 33-jo – lyg penktadalis nueito kelio, ir jau daug kas matyta, ir žingsnis spartus, septynių mylių pušnys. Dar tolyn – vis greityn tie tretieji, nebjauti, jų seka susilieja, už langų sprintu skrieja šokėja, ne grakštumas galvoj, nebespėja.
Ten gal Prusto padės parašiutas, pirmas tomas tiktai, o kiti – tuštuma ta pati. Ir gudriau bus neleist susilieti vaizdams – plente nei languose. Laiko daug, jeigu daug nemirtingų akimirkų. Neišmėtytų tvarte kažkam.
Rezultačiukus dešimtmečio rudenį skaičiuosim. Kol kas nusimato problemos kitos.
Per metus 300 smarkiai vienodų dažnai išradingų eilėraščių. Po poros metų bus iš ko atrinkti į knygą, po tuzino – į rinktinę (bus jau tada ir kitokių?).
Kol kas pilas skaitytoją guodžiančios eilės: ot puiku: tame Javos priemiesty nei mieste tam neklaidžiojau, neprisialsavau.
Ta Java bręsta greičiau negu lauktum, kiba klonuota (ne rašykų prasme). Vis nepametu vilties, kad literatūra liejas čia, ne biografija. Liejasi, atlieja eiles lyg statulėles. O atlieta statulaitė nenušlifuota, nedailiom prielipom aplipusi, ir tai ne stiliaus maniera tokia, o šiaip patingėta. Charakteringa – „Riba“.
Dėl to ten teisus Tictacas, tik jis perdeda tų šerpetų žalą grožiui. Ir Potas teisus, dar teisesnis Begemotas. Suprantama, teisiausias čia rašantis, ir akivaizdu, kad šios pastabos galios dar metus ir toliau. Jos kartoja, kas jau buvo sakyta – kaip kartojasi Javos eilių ypatybės. Gali kisti tik atskirų eilėraščių vertinimas taškais – kiek stengtasi ir kiek pavyko. Kadangi visa eilė komentarų galios, galėsiu naudotis kritikų mėgstamu „išmaniuoju komentaru“ – spustelėjimu.